Va-va-viva!

Atėjo laikas, kai jaučiu didžiuli nepasitenkinimą savimi. Faktas, kad per 8 mėnesius gyvenant Tunise taip ir nesugebėjau susikurti aplinkos, kuri džiugintų kas rytą ir vakarą, tiesiog „žudo“.

Gyvenau būdamas pats sau fainas ir tikėjausi, kad viskam užteks savaiminių pastangų. Klydau. Turbūt buvau pripratęs gyventi sėkmingai – lyg per sviestą važiuoti. Dažniausiai džiaugdavausi pasiekimais, laimėjimais bei „užsitarnauta“ pagarba, nes rimtai susimauti neturėjau progos. Mane nuolat supo stiprūs žmonės, o sugrįžus į namus laukdavo mylinti šeima. Tikiu, jeigu būčiau pasilikęs Lietuvoje, įstojęs į aukštojo mokslo įstaigą ir daręs tai ką ankščiau dariau, apie tai net nesusimąstyčiau. Gal būčiau taip ir nugyvenęs visą gyvenimą, rimtai neišbandęs savo ribų. Kas žino…

Yra blogai, bet tai yra gerai. Vis sau kartoju „Dar jaunas. Pačiu laiku susimauni. Vėliau bus lengviau.“. Nervuoja, tik jausmai. Norėčiau, dabar jų išvis neturėti, kad nesikankint. Bėda, kad nėra, kur jų padėt. Tenka perdegti savy.

Visgi, tokiais momentais būna ir labai džiaugsmingų akimirkų. Vis tas mano draugas iš registratūros skaidrina mano nūdieną. Žmogus turintis politologijos ir istorijos magistro laipsnį, 6 metus kiekvieną naktį dirba mano hostelyje. Už šį darbą gauna vos 360lt. Aš kaip savanoris už maistpinigius, transportą bei kišenpinigius gaunu beveik dvigubai daugiau. Beje, Tunise pragyvenimo lygis labai panašus į Lietuvos. Jis 6 metus ieško darbo. O jo sužadėtinė 6 metus laukia, kol jis tą darbą ras ir galės ją vesti.

Prieš keletą mėnesių patobulinom jo gyvenimo aprašymą (CV). Kiekvieną vakarą stengiamės peržvelgti darbo skelbimus internete. Buvau pilnai įsitraukęs į darbo ieškojimo procesą. šį vakarą atsitiko laimė. Mano draugužis gavo darbą sostinėje. Tą momentą kai jis skelbime pamatė savo pavardę buvo tiek džiaugsmo! Abu ėmėm lakstyti ir šokinėti lyg išprotėję. Jis atsisukęs griebė spausti man ranką ir bučiuoti žandus. Cypėm lyg būtume laimėje 10 tūkstančių dinarų. Vėliau jis bėgo į parduotuvę pirkti šventinės co-ca colos. Gamino šventinę vakarienę. Galvoju, va, kaip reikia džiaugtis gavus darbą. Va, kaip reikia džiaugtis turint darbą. Va, kaip reikia nenuleisti rankų, kai yra blogai. Va-va-viva!

Scroll to top