fbpx

V dalis. Juodkalnija

Birželio 30 d.

Ryte atsikėlėme anksti, klausydamiesi to pasakiško upės šniokštimo. Vytenis mus palepino lietuviškais pusryčiais, kiaušiniene su lietuvišku kumpeliu ir lašinukais. Po tokių skanių pusryčių visi ramiai praleidome rytą terasoje hamakuose, skaidydami knygas ar tiesiog besigerėdami vaizdu. Juodkalnija buvo jau čia pat, tad iš kempingo išvažiavome tik (!) apie 10 val.

BiH ir Juodkalnijos pasienio punktai, buvo palyginti nemažu atstumu vienas nuo kito, o tarp jų teko pravažiuoti seną medinį tiltą. Šiek tiek keista, bet ir žavu, nes tai pagrindinis kelias tarp dviejų šalių, kuriuo važiuoja ne tik lengvieji automobiliai, bet ir autobusai, sunkvežimiai. Pajuokavome, kad tai tarsi niekieno teritorija ir dėl to nei BiH nei Juodkalnija ja nesirūpina. Juodkalnijos pasienio punkte ilgai neužsibuvome, čia mus patikrino pareigūnas, kuris gerai kalbėjo angliškai.

Juodkalnija vietine kalba vadinama Crna Gora. Ši maža šalelė dar visai neseniai, 2006 m., atsiskyrė nuo Serbijos. Dabar ji pristatoma kaip viena populiariausių turizmo vietų Vakarų Balkanuose. Juodkalnija savo mažame plote, maždaug penkiskart mažesniame nei Lietuva, talpina daug kalnų viršūnių, įvairiausios gyvūnijos, mielų mažų miestelių ir saulėtų paplūdimių.

Lonely Planet gide rašoma, jog Juodkalnija yra „garsi tuo, kad graži“ („famous for being beautiful“). Ir tuo mes įsitikinome. Pagrindinis kelias nuo BiH link miesto Nikšič yra laikomas vienu gražiausių kelių Juodkalnijoje. Pro automobilio langus matėme nuostabius vaizdus, tarsi iš paveikslėlio. Klausėmės Coldplay dainos „Paradise“ ir gėrėjomės aukštais kalnais, kanjonu, „balkaninės“ spalvos upe, tuneliais. Tuneliai buvo ypatingi tuo, kad, jie atrodė tarsi skylės kalnuose, juose nebuvo nei šviesų, nei jokiu sutvirtinimų. Stabtelėjome vienoje iš pakelės apžvalgos aikštelių. Upės vanduo buvo toks skaidrus, kad nuo aukšto skardžio vandenyje galėjai matyti žuvis. Kasparas su Vyteniu čia pradėjo žaisti žaidimą „Išbaidyk žuvę“ – kuris tiksliau numes akmenėlį ir išbaidys žuvis nuo kranto, kurios turbūt iš mūsų tikėjosi maisto…

 

Pirmasis rimtas sustojimas Juodkalnijoje – Ostrogo vienuolynas. Norint jį pasiekti, išsukome iš pagrindinio kelio ir apie 13km važiavome siauru ir vingiuotu kalnų keliuku. Ostrogo vienuolynas priklauso serbų ortodoksų bažnyčiai, todėl einant į vidų privaloma deramai apsirengti, turi būti uždengtos atviros kūno vietos. Tai yra pagrindinė piligrimystės vieta Juodkalnijoje. Vienuolynas buvo pastatytas XVII amžiuje, beveik vertikalioje kalvoje. Jis yra padalintas į dvi dalis: apatinį ir viršutinį vienuolyną. Tarp jų yra dviejų kilometrų takelis, kurį piligrimai privalo eiti pėsčiomis. Kadangi buvo labai karšta, nusprendėme pakilti į viršų mašina, o Kasparas norėjo pasijausti piligrimu, todėl pasitikome jį pusiaukelėje į viršų. Viršutinis vienuolynas atrodo labai įspūdingai, jis pastatytas pačioje kalvoje. Einant vienuolyno koridoriais, viena siena yra kalno dalis, o kita pastatyta žmonių. Nuo pat viršaus atsiveria labai gražus vaizdas į slėnį. Apatiniame vienuolyne labai keistai pasirodė viena iš freskų, kurioje buvo pavaizduota mergaitė su batais labai panašiais į Converse sportbačius, greičiausia ši freska jau yra nauja. Vienuolynas labai populiarus ypač tarp rusakalbių turistų.

Iš Ostrogo vienuolyno patraukėme link Skadaro ežero. Pakeliui pravažiavome pro sostinės Podgoricos šoną, bet į patį miestą neužsukome – tai labai nauja sostinė, savo dydžiu primenanti Šiaulius, tačiau kelionių gidas nieko įdomaus tenai nerekomendavo. Netrukus supratome, kad pasiklydome, buvom labai išalkę, tad nusprendėm  miestelio vietinėje užkandinėje suvalgyti po bureką su kefyru-jogurtu.

Pasisotinę radome mums reikalingą kelią, tiesa, netrukus vėl sukome porą ratų aplinkui, nes įvažiavimas į Virpazar miestelį mums pasirodė kaip keliukas į sodybos kiemą. Toliau kelionė tęsėsi siauru kalnų keliuku palei Skadaro ežerą – čia norėjome susirasti vietą nakvynei kaimelyje Muriči. Kadangi kelio ženklinimas buvo nelabai suprantamas, keletą kartų klausėme kelio nuorodų. Labiausiai patiko bendrauti su besišypsančiomis močiutėmis, kurios varė karvę namo. Kelyje sutikome įvairiausių gyvūnų – asiliuką, keletą avyčių, per kelią greitai prašliaužė stora gyvatė, kurios Kornelija net nespėjo pamatyti.

Supratome, kad artėjame prie Albanijos sienos (Skadaro ežeras yra 2/3 Juodkalnijos, o 1/3 Albanijos teritorijose), nes gavome sms žinutes „Sveiki atvykę į Albaniją!“. Dar kartelį paklausėme kelio pakelėje sutiktų dviratininkų ir stačiu keliuku apačion įvažiavome į Muriči kaimelį. Vienas vyras pamojo mums iš kiemo, ir mes jau apsidžiaugėme, kad taip greit pavyko rasti nakvynę. Tačiau jis tik norėjo mus pašnekinti. Paklausėme kur yra paplūdimys ir pajudėjome jo link. Prie paplūdimio buvo viešbutukas, kuriame dirbo jaunuolis, serbas, atvykęs čia vasarai. Viešbutėlyje nemaloniai nustebino kainos. Kambarėlyje su keliomis lovomis ir bendru tualetu, dušu naktis kainavo 25 eurus žmogui. Pamatę mūsų nepatenkintus veidus, pasiūlė pasistatyti palapinę kieme už 5 eurus žmogui. Nelabai norėjome statytis palapinių tame viešbutėlyje, tačiau jau buvo vakaras ir kitos alternatyvos nelabai turėjome.

Tik įsikūrę ėjome maudytis į ežerą, kurio vanduo buvo pasakiškai šiltas. Paplaukioję prisėdome ant kranto ir prie kojų priplaukė daug mažų žuvelių, kurios tiesiog valgė nusėdusį ant kojų dumblą ir maloniai kuteno. Palindus į vandenį giliau, atsirado ir šiek tiek didesnių žuvelių. Gavome „žuvelių pedikiūrą“ nemokamai! Vakarienei paragavimui užsisakėme ką tik ežere pagauto karpio ir visi kartu praleidome vakarą besišnekučiuodami ir gerdami vyną, kurį nusipirkome iš senuko pakeliui į Muriči.

Liepos 1 d. 

Keletą kartų naktį, o pakui ir ryte pabudome nuo žiogų choro. Garsas buvo toks didelis, kad atrodė, jog tūkstantis žiogų susirinko prie mūsų palapinių ir specialiai iš pykčio drožė visu įmanomu garsumu.  Kai ėmėmės ardyti palapinių, pastebėjome, kad jų išorė nusėsta vabzdžių išnarų, panašių į bites. Savo indus ir keletą daiktų radome ištampytus aplink palapines, o medinės mentelės buvo apgraužtos vietinių džekių. Per rytines maudynes, atliekant natūralų žuvų pedikiūrą, sulaukėme ir smalsios vandens gyvatės, kurią net pavyko nufilmuoti. Po pusryčių, pakeliui link Virpazar miestelio dar sutikome asiliukų, kalnų ožką ir vėl gyvatukę, tik šį kart jau negyvą – nugalabytą kažkokio paukščio.

Toliau mūsų maršrutas ėjo link Cetinje miesto, senosios Juodkalnijos sostinės. Pasirinkome siaurą kalnų keliuką per miestelį Rijeka Crnojevica. Tai nedidelis miestelis įsikūręs, kaip teigiama, pačioje gražiausioje Skadaro ežero vietoje. Miestelyje – vos 300 gyventojų, laba ramu, stūkso senas gražus tiltas, keletas įdomesnių pastatų ir labai daug žvejų, žuvies restoranėlių bei žmonių siūlančių paplaukioti su valtimi po ežerą.

Kai pasiekėme Cetinje, oro temperatūra jau buvo pasiekusi 36 C. Šį miestą nuolat lyginome su Kuršėnais, pagrindinis bulvaras mums priminė J.Basanavičiaus gatvę (tik su tvarkingesniais pastatais), o ir gyventojų skaičius buvo panašus. Tačiau miestelis, kaip senoji sostinė, turi įdomių lankytinų vietų. Akį traukė buvusių ambasadų (pvz. Austrijos – Vengrijos imperijos) pastatai, kurie išsiskyrė ryškiomis spalvomis. Taip pat mieste yra ortodoksų vienuolynas ir bažnyčia. Tačiau tvyrojęs karštis neleido visko apžiūrėti išsamiai, nes norėjosi kuo greičiau pakliūti į pavėsį.

Iš Cetinje patraukėme link Kotoro įlankos Kotoro miesto. Kelias vingiavo per kalnus, stabtelėjus žavėjomės įvairiaspalviais drugeliais. Pakeliui norėjome aplankyti Lovcen nacionalinį parką, kuriame Jezerski kalno viršūnėje yra princo Njegoš mauzoliejus. Tačiau pasukome ne tuo keliu ir mauzoliejų teko praleisti. Pakeliui beveik prie kiekvienos sodybos matėme vietinius žmones pardavinėjančius namie pagamintą vyną, rakiją, kumpį bei medų. Sustojome prie vieno iš namų ir pasiteiravome vyno kainos. Šeimininkas, kalbantis tik vietine kalba, mus nusivedė į savo garažą, kuriame sukabinti kumpiai, sudėtos vyno atsargos. Paragavome vyno, patiko, tad nusipirkome po butelį (butelio kaina standartinė – 5 EUR).

Į Kotoro miestą leidomės keliu, kuris populiariai vadinamas Balkanų užtrauktuku. Tai kelias, kuriuo aštriais posūkiais (jų yra 30) leidžiamasi (arba kylama) nuo kalno. Sakoma, kad važiuojant autobusu šituo keliu keleiviams dažnai prireikia popierinių maišelių. Mums jų neprireikė, buvo visai smagu.

Kotore visų pirma aplankėme senamiestį, aptvertą aukšta siena. Pastatų architektūra labai priminė Dubrovniką, tik spalva ne tokia balta, o jausmas šiek tiek jaukesnis, gal dėl to, kad ir turistų čia buvo mažiau. Gatvėse pilna kačių ir mažų parduotuvėlių. Aplink buvo labai daug rusakalbių turistų, o sulčių pardavėjas patvirtino kad dauguma turistų čia atvyksta iš Rusijos. Kitoje, naujojoje Kotoro dalyje, buvo pilna nuomojamų apartamentų, jachtų. Ant kalno virš senamiesčio stovi sena pilis su gynybine siena,  kurią apšvietus naktį galima įžvelgti gulinčio liūto siluetą. Šis simbolis išlikęs iš tų laikų, kai Juodkalnijos pakrantės priklausė Venecijai (liūtas yra Venecijos simbolis).

Aplink Kotoro įlanką yra daug gražių miestelių, todėl turint daugiau laiko rekomenduojama apvažiuoti kelią aplink įlanką. Mes pavažiavome šiek tiek į įlankos šiaurę, į miestelį Perast. Į miestelį neleidžiama įvažiuoti mašina, ją reikia pasistatyti stovėjimo aikštelėje prie įvažiavimo. Apie Perast rašoma, kad tai „tarsi gabalėlis Venecijos atitrūkęs ir atplaukęs į Kotoro įlanką“ – tai tikra teisybė. Nuo kranto matosi sala, kurioje yra bažnytėlė. Mums, įspūdį paliko krepšinio aikštelė visiškai ant įlankos kranto.

Nuo Kotoro įlankos toliau važiavome į Pietus pajūrio keliu, ieškojome nakvynės paskutiniai nakčiai Juodkalnijoje. Norėjome nepakliūti į didelį turistinį miestą, bet jau vakarėjo ir aplink nelabai turėjome daugiau pasirinkimo, todėl nusprendėme ieškoti nakvynės aplink Budvą.

Budva pasirodė labai turistinis miestas, pilnas didelių viešbučių ir poilsiautojų. Sustojome šalia kempingo pasiklausinėti apie kainas, ir prie mašinos priėjo močiutės, kurios šnekėjo tik vietine kalba ir pradėjo siūlyti apartamentus šalia esančiuose daugiabučiuose namuose. Kadangi kempingas buvo visai šalia kelio, o mes norėjome gerai išsimiegoti, pasinaudojome močiutės pasiūlymu (50 EUR už butą nakčiai). Ji mus nuvedė iki buto su pora kambarių, pavaišino savo paruošta kava. Labai džiaugėmės pamatę skalbimo mašiną, tad pasinaudojome galimybe išsiskalbti nešvarius skalbinius iš savo mantos. Prikabinome keletą virvių drabužių, atrodė lyg čia gyventų daugiavaikė šeima. Naktį nuėjome išsimaudyti jūroje. Paplūdimyje skambėjo gyva muzika iš šalia esančių viešbučių, o  norint prieiti prie jūros turėjome prasibrauti pro gultų jūrą, kuri labai priminė prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę.

Liepos 2 d.

Nuo Budvos pajudėjome link Albanijos. Pasikliaudami navigatoriumi vėl pasukome iš pagrindinio kelio. Važiuojant pasirodė, kad apylinkės kažkur matytos. Pasirodo įvažiavome į tą patį kaimą, kuriame jau vienąkart užkandžiavome, kai buvome pirmąkart pasiklydę. Papuolėme į turgaus dieną, todėl sustojome pasivaikščioti po turgų, kuriame buvo įvairiausių rakandų ir drabužių. Sutikome ypač daug azijiečių už prekystalių rūbų skyriuose. Po turgaus paskutinį kart užvalgėme juodkalnietiško bureko ir pradėjome laukti nuotykių paslaptingoje Albanijoje.

Juodkalnijos TOP

Gamta

„Famous for being beautiful“ pasako viską. Ypač graži šiaurinė dalis važiuojant nuo BiH, Skadaro apylinkės, Louvcen kalnai.

Lankytinos vietos

1. Kotoras – nuostabus senamiestis.

2. Perast – senas, mažiukas, įdomios architektūros kaimelis.

3. Skadaro nacionalinis parkas – nuostabus ežero vanduo, daug gyvūnijos ir nepakartojami peizažai.

Žmonės

Galima susikalbėti rusiškai, kartais angliškai. Tačiau kaip ir kroatai, ganėtinai šaltoki.

Keliai

Juodkalnijoje pasiklydome daugiausiai kartų. Galbūt dėl to keisto kelių, ypač nepagrindinių ženklinimo. Pagrindiniai keliai geros kokybės, tačiau kalnų keliukai siauri, norint prasilenkti, reikia visiškai sustoti. Mokėti už kelius nereikėjo.

Kainos

Lyginant su kitomis mūsų kelionėje aplankytomis šalimis, Juodkalnija pigesnė nei Kroatija, tačiau šiek tiek brangesnė nei kitos Vakarų Balkanų šalys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to top