Tarptautiniai mokymai „Inclusion project together“

Dalyvių Simonos, Kotrynos, Vytautės ir Vidmantės buvusių mokymuose „Inclusion project together“ mintys.  ^iek tiek Turkijos vėjo ir mokymų metu įgyta patirtimi kvepia šis straipsnis.

Mūsų visos diskusijos, žaidimai, užduotys ir jų aptarimai, žiūrėtas nuostabus video klipas privertė dar plačiau atsimerkti ir įsileisti į sąmonę klausimus. Pagrindinis mokymų tikslas, pasak trainerių, ir buvo – iškleti klausimus. Patiems mums, mokymų dalyviams, teko į juos atsakinėti ir parsivežti į savas šalis. Būnant Turkijoje klausimų kilo daug: pradedant labai kitokia musulmoniška kultūra (mašinų, važiuojančių be taisyklių, grūstimis, paslaugiais žmonėmis iš gatvės, visur skambančia turkiška muzika, tamsiais vyrais ir t.t.) ir islamo religija (kaip tik tuo metu buvo švenčiamas Ramadanas – ypatingas pasninko metas musulmonams), taip pat mūsų seminaro tema apie žmonių su ypatingais poreikiais įtraukimą per sportą, baigiant kultūriniais dalyvių skirtumais užduočių metu.

Apie mokymus „Inclusion project together“

Mokymų pagrindinė tema buvo sporto ir lauko veiklų panaudojimas, dirbant su neįgaliais žmonėmis. Mokymai vyko 2008 m. rugsėjo mėnesį Anakroje, Turkijoje.

Mokymai siekė mokyti dalyvius projektų vadybos; jaunimo veiklos projektų organizavimo, įtraukiant jaunus žmones su negalia; glinti mokymų dalyvių žinias ir įgūdžius jaunimo mainų projektų organizavimo srityje; skatinti kurti naujus projektus ir partnerystės ryšius, dirbant su mažiau galimybių turinčių žmonių įtraukimo į veiklas tema.

Įtraukimas į veiklas mažiau galimybių turinčius žmones – yra vienas iš pagrindinių bendrųjų ES programos „Veiklus jaunimas“ prioritetų.

Patirtis mokymų metu

Asmeniškai aš parsivežiau didelį šauktuką ties neįgaliųjų įtraukimo tema. Iki pat gelmių sukrėtė vieno simuliacinio žaidimo metu įgauta patirtis. Dviem komandom žaidėme rankinį. Abiejose buvo žmonių su ypatingais poreikiais, t.y. apribotų savo fizine negalia. Aš negalėjau matyti – buvau užsidėjusi specialius jokios šviesos nepraleidžiančius akinius. Žaidimo metu kiti dalyviai bandė mane įtraukti į žaidimą ir tai sekėsi labai sunkiai. Priešininkų komandos žaidėjai atimdavo kamuolį, grumdavosi su manimi, stumdydavosi. Matančiam žmogui tai yra natūralu ir priimtina, nes jis gali išvengti susidūrimo arba irgi grumtis dėl kamuolio. O aš pati iš savęs negalėjau nieko – tik gaudyti nugirstus kitų pokalbius, bandyti susiorientuoti situacijoje ir laukti…. Jaučiausi, kad manęs nėra. Žaidimo pradžioje grupei tariantis dėl taktikos įsijungiau į pokalbį, siūliau savo idėjas. Vėliau kūno pasyvumas po truputi skverbėsi ir į protą. Kelis kartus žaidimui ir visiems žmonėms artėjant link mano vartų girdėjau didelį ūžesį, žingsnių bildesį ir vieną didelį triukšmą. Apėmė kažkokia keista instinktyvi baimė (šiaip esu tokia iš drąsiųjų:). Nebenorėjau nieko, tik susigūžti, pasislėpti nuo visų tų mane į žaidimą įtraukiančių žmonių.

Pajaučiau ir supratau, kad azartas ir noras laimėti/būti geresniu yra viršesnis už bet kokį sąmoningumą ir socialiai orientuotą mąstymą. Taip atsitiko su mumis – socialiniais darbuotojais, psichologais, savanoriais, dirbančiais su neįgalimaisiais. Taigi, dar vienas klaustukas: kokį kelią ir kaip reikia nueiti, kol platesnė visuomenė lygiavertiškai priims kitokius?

Šalis Turkija, kokia ji? (Turkija. Kultūra)

Pradėsime savo pasakojimą, nuo stereotipų apie Turkiją:

  • Turkijoje visada karšta ir šviečia saulė.
  • Turkijoje yra žemesnis ekonomikos lygis.
  • Ir labai įžūlūs priekabūs vyrai.
  • Reikia atidžiai saugoti daiktus ir pinigus.

Visi stereotipai buvo išrauti su šaknimis. Pati pirma kelionės diena prasidejo maloniu siurprizu: per moterišką užmaršumą pamestą piniginę gražino žavus kelto bilietų pardavėjas. Kitas dalykas kurio labai tikėjomės – geras oras. Jis mūsų tikrai nelepino, buvo ir lietaus, ir vėjuotų dienų… Labai nustebino aptarnavimo lygis: patogūs, naujo tarpmiestiniai autobusai, kur kiekvienas gauna užkąsti ir karšto gėrimo. Visai kaip lektuve. Žinoma, atitinkamai ir bilieto kaina yra aukštesnė negu Lietuvoje. Autobuse vyras su moterimi gali sėdeti šalia tik tuo atveju, jeigu jie yra pora, arba patys pirkdami nurodo, kad nori sėdeti kartu, kitaip sėdimos vietos yra skirstomos nemišriai. Paaiškinimas paprastas – tam, kad moteris nesijaustų nepatogiai sedėdama prie nepažįstamo vyro. Vyrai nėra tokie priekabūs (bent Stambule ir Ankaroj). Žinoma dėmesio susilaukėme, bet jokių nemalonių incidentų neteko patirti. Skirtingai nei kitose islamiškose šalyse, Turkijoje islamiška religija yra labai liberali. Mūsų sutiktos merginos turkės teigė, jog Turkijoje moterys turi visas teises kokias turi ir vyrai.

Visas seminaras man kaip gražus gražus buvimas kartu. Atsiskleidė tarpkultūriniai skirtumai (daug atsargiau dabar apie juos kalbu stengdamasis neuždėti stereotipų, pvz.: lietuviškas melancholiškumas ir ramumas, ispanių įgimtas ritmo ir muzikos pojūtis, turkiška šiltumas ir paslaugumas… Mes visi, manau, savo kultūriniu kitoniškumu, asmenine patirtimi, skirtingom pomėgių sritim, kalba, šokiais ir bendravimu vieni kitus labai praturtinome).

Žinoma, kiekvienas tikėjosi kažko kito, kažko negavo, kažką prarado… Bet visuomet svarbiausia pačiam įnešti kažką į tą laiką kartu: pasiūlyti energizer‘į iš ryto, atskleisti savo talentus, pasidalinti patirtimi, mintimis. Tuomet kiti ir pats žmogus auga ir tobulėja.

Linkėjimai

Norėtume palinkėti žmonėms, kurie dar tik galvoja, dalyvauti panašiuose mokymuose ar mainuose (bet kokia tema): DALYVAUTI. Kaip asmenybė, iš panašių mokymų pasisemi ne tiek supratimo apie pačią mokymų temą, bet suvoki kas yra neformalus ugdymas, ir kaip tai lavina žmogaus pasaulėžiūrą, bendravimą su kitais.

Tarptautinių mokymų „Inclusion project together“ partneriai Lietuvoje buvo Kūrybinės raiškos centras.

Kūrybinės raiškos centras siunčia jaunus žmones dalyvauti ir vykdo vietinius ir tarptautinius mokymų kursus, seminarus, konferencijas bei kitus ugdomuosius renginius Lietuvoje ir užsienyje.

Akimirkos:

Scroll to top