prenumeruok naujienas!


  •  

  • atrask mus!

    Prisijunkite prie mūsų Facebook'e! Aplankykite mūsų Youtube video kanalą! Sekite trumpąsias naujienas Twitter svetainėje! Prenumeruokite RSS srautą!

    Savanorės įspūdžiai: Kita savanorystės pusė

    2013 05 13

    Besidžiaugiant visais EVS išmokimais, nuotykiais ir kelionėmis, ateina metas, kai reikia pasidalinti ir nerožine savanorystės puse. Per šį ilgą (jau daugiau nei 8 mėnesių) laikotarpį pasitaikydavo blogos nuotaikos laikotarpių, bet pirmausia kaltinau neapsipratimą naujoje vietoje, kitą kalbą, vėliau – žiemos nuotaikų kaitą, kol galiausiai atėjo projekto vidurio mokymai, o kartu su jais – ir daug vertingų supratimų, kad laimę atneša… ne vien laimė.

    Ir jokiu būdu negalvokit, jog štai, pagaliau tiesa, o ne vien apsimestiniai, laimės kupini straipsneliai. Tiesa ta, kad EVS – iš daugybės gerų ir netokių gerų dalykų susidedantis laikotarpis. Šįsyk – ne apie pačius geriausius.

    Atvykus į organizaciją, vienas iš svarbiausiųjų žmonių Jums neabejotinai bus koordanatorė (-ius). O man šiuo atžvilgiu ne itin pasisekė. Mūsų lyderė – emocinis vampyras, dėl kurio mano kambariokė net yra sakiusi, kad kaskart, kai telefone pamato praleistą jos skambutį, išsigąsta. Tai žmogus, su kuriuo tenka susitikti, tačiau nereikia tapti priklausomam – taip, ji koordinuoja visą darbotvarkę ir yra atsakinga už gyvenimo sąlygas, tačiau aplink visuomet radau žmonių, kurie geba padėti, jei iškyla sunkumų. Tai  – kiti orgazacijos darbuotojai ir savanoriai, be kurių, nežinia, ar vis dar čia būčiau.

    Taip pat ir pačios projektinės veiklos. Prieš pradedant savo tarnybą, gausite veiklų aprašymą, kurį netgi reikia pasirašyti (skamba rimtai, taip?). O ką daryti, jei atvykus išaiškėja, jog… 85% dabartinių veiklų yra visiškai kitokios, nei manei, jog bus, prieš čia atvykstant? Meno pamokos tampa kiek mažiau kūrybišku dekoracijų renginukams gaminimu, kurį žaismingai vadinam sumažintu Kinijos fabrikėliu. Tačiau tas pačias dekoracijas vėliau panaudojant jau minėtiems renginukams, o jie – galimybė įsijausti į naujus vaidmenis ir tobulinti improvizaciją.

    Mano pagrindinė projekto veikla, dėl kurios ir atvykau – šokiai. Hm… Lyg ir ne mano kaltė, jog  niekas taip ir nepanoro dalyvauti modernaus šokio pamokose, tačiau niekas ir neįspėjo, jog .. tuomet teks šokti gatvės šokius. Namie tokios galimybės nebuvo, tad maniau, smagu išbandyti visiškai naują stilių, tačiau drąsiai galiu kalbėti jau po daugybės „perlipimo per save“ reikalavusių valandų. Buvo labai sunku dalyvauti pamokose kartu su 10-12 metų vaikais, kurie, matai, yra 100 kartų geresni nei kada įsivaizduoji save būsiant ir dar nesuprantant to, kas sakoma pamokų metu  (nenusisekė man ir su pagrindinės veiklos koordinatoriumi, šokių vadovu, kurio poliglotinės žinios… ne itin gelbėjo situaciją).

    Kai aplankė tiek nusivylimų , vieną dieną  galiausiai iškylo didelis klausimas, ar savanorystės ir pareigos sąvokų sugretinimas yra tikrai tai, ko aš tikėjausi iš viso to? Ar gerai, jog bene vieninteliai džiaugsmai čia yra ateities kelionių planavimas ir sutinkami žmonės bei bendravimas, kuris praskaidrina nuotaiką? Projektinėse veiklose laimės apraiškos neaptinkamos. Tuomet klausiau savęs, ką gi aš čia vis dar darau. Tikėjausi būti naudinga, o galiausiai tapau statistine neapmokama darbuotoja. Karčios mintys lankė gan ilgą laiką, tačiau tuomet turėjome dar vienus įsivertinimo mokymus, šįsyk tik su organizacijos direktore, mūsų koordinatore ir kitais savanoriais. Emocijos po to? Skaitykite toliau.

    „Šiuo metu dar nežinau ar esu patenkinta ar nusivylus tuo, kas įvyko per šias dvi dienas. Tai buvo pirmasis (ir kol kas vienintelis!) rimtas savanorystės aptarimas per pastaruosius 6 mėnesius (šiandien švenčiam pusės metų EVS sukaktį), tad turbūt nereikėtų tikėtis iš kitų žmonių gilios savianalizės. Taigi – žmonės. Grįždama prisiminiau Tavo mintį apie tai, jog turėtume sumąstyti ką nors kartu, veiklą, kuri išjundintų mūsų rutinišką pasaulėlį, įkvėptų naujų jėgų ir, kaip sakai, tiesiog „vežtų“’. Bet net ir mano nuoširdžiai optimistiniam požiūriui tai atrodo ne-į-ma-no-ma. Nes: keletas žmonių turi tvirtą, per daugiau nei 20 gyvenimo metų suformuotą ir įsišaknijusį požiūrį, jog reikia dirbti kuo mažiau arba, jei jau reikia, tuomet jų įprastai nekūrybingas protas sugeba surasti milijonus variantų, kaip to darbo išvengti.

    Kita nedidelė grupelė laiko stiprų „man NIEKAS nerūpi“ frontą ir kartais jiems taip gerai sekasi, kad šį nusistatymą sugeba paskleisti ir tarp kitų. Būtent ši grupė žmonių man ir kelia didžiausią frustraciją. Galiu pateisinti tinginystę, apsileidimą, kūrybiškumo ar tikėjimo šviesesniu rytojumi trūkumą, bet kaip gali nerūpėti? Koordinatorė (nepaisant visų retkarčiais pernelyg skubotų ir neapgalvoti pareiškimų) šįsyk yra visiškai teisi – mes NESAM komanda, nesam grupė. Nes nėra net noro BANDYTI suformuoti tokią.

    Ir galiausiai vos ant kelių rankos pirštų galiu suskaičiuoti žmones, kurie čia – didelė didelė atgaiva ir įkvėpimas. Ir nusprendžiau koncentruotis ties tais žmonėmis, bandant išnaudoti jų nesugadintą mąstyseną, plačias pažiūras, neišsenkančias idėjas ir idealizmą. Galbūt jie padės ir man tapti truputį mažiau kategoriškam žmogui.

    Bandėme spręsti veiklų/renginių organizuotumo problemą. Keistas man pasirodė koordinatorės požiūris, kad daugumą su neorganizuotumu ar neplanavimu susijusių dalykų ji apibūdina kaip čekiškos kultūros įtaką, tad, rodos, kad niekas nė nemano ką nors šioje srityje keisti.

    O problemiška koordinatorė galbūt irgi nėra tokia jau neišsprendžiama problema kaip kartais atrodo. Nutarėm padaryti dar keletą asmeninių susitikimų, tad reikės nuoširdžiai pasakyti, kad įvairiausi jos emociniai proveržiai tikrai mus gąsdina. Ir dar, planuojamas susitikimas su visais darbuotojais, kurie su mumis turi bent vieną užsiėmimą,  sužinoti jų atsiliepimus ir nuomones… Viskas po truputį juda gera linkme.

    Toks buvo mano laiškas, rašytas siunčiančios organizacijos koordinatorei  po minėtųjų mokymų kovo mėnesį.

    O ką galiu pasakyti dabar? Kai kurie dalykai (tokie kaip šokių pamokos kaimyninėje Lenkijoje su vaikais, kurie manęs visiškai nesupranta, o auklėtojos irgi nekalba nė viena man suprantama kalba) čia vis dar kelia nedidelį stresą, tačiau bene visa kita – jau daug ramesni ir širdelei mielesni dalykai. Jaučiuosi, lyg pagaliau būčiau radusi savo vietą. Nemenkai prie tokios būsenos prisidėjo, žinoma, ir galimybė susikalbėti. Galbūt ne taip gerai, kaip galėčiau ir norėčiau, tačiau čekų kalba jau nebėra tokia didelė devyngalvė pabaisa (šiuo metu leidžiu laiką su vaikiška pasakų knygele).

    Ir visi tie ne itin geri čia vykę dalykai tik padėjo surasti savyje šiek tiek stiprybės. Taip pat ir išmokti planuoti laiką, kuris kartais užgriūva kaip didžiausia našta, o kartais turi vieną dieną tam, kad atliktum milijoną darbų. Ir galiausiai… surasti laimę tuose mažuose dalykuose, į kuriuos įprastai galbūt nė neatkreiptum dėmesio, bet dabar vertini kaip neįkainojamą gėrį. Išmokau vertinti akimirkas. Suradau įkvėpimą…GYVENTI.

    Žymos:

    • Projektai

      Kuršėnų jaunimo apdovanojimai Misija: Jaunimo politikos kokybė www.kursenai.lt Krepšinio komanda „Kuršėnai“
    • Reklama