fbpx

Savanorės dienoraštis: Mes čia jau 10 savaičių!

Vakarykštis susitikimas su „likimo draugais“ (taip mintyse kartais draugiškai pavadinu kitus savanorius) paskatino prisiminti kalendorių. Mes čia jau 10 savaičių!

Įspūdžių ir įvykių kas mėnesį vis daugiau ir daugiau, pilnom saujom semk, vežimais vežk.. Ar tai neprimena jums pasakos? Viena iš keisčiausių ir smagiausių kūrybinių užduotėlių, gautų iš koordinatorės, nupiešti savo šalies pasakos iliustraciją taip, kad paveikslėlį būtų galima nuspalvinti – gaminsim savanorių spalvinimo knygelę. Tad štai ir dabar, ryškindama drebulę (pasirinkau pasaką „Eglė žalčių karalienė“) nusprendžiau pagaliau prisėsti prie varginančio (tačiau kartu ir malonaus) darbelio – straipsnelio – kuris padeda judėti akmenuotu 99% darbo keliuku (klausimą dėl to 1% talento palikim ateičiai) ir siekti vieno iš tikslų, kuriuos užsibrėžiau būdama čia. Visi turim didesnių ar mažesnių tikslų visą laiką, tačiau būtent ŠIS laikotarpis man atrodo ypatingesnis nei bet kuris kitas mano gyvenime.  Tad ir čia kuriami planai  – keistesni, sunkiau ar lengviau įgyvendinami, susiję su buvimu šioje šalyje ar bent būnant čia jie įgyja svaresnės prasmės (bet argi  galim darbų darbelių prasmę pasverti?…). Nesidalinsiu sąrašu, juk gali ir neišsipildyti – lyg prietaras apie norus. Reikia įdėti šiek tiek pastangų, tikėjimo ir galbūt po 9 mėnesių jau galėsiu atvirai pasipasakoti apie sėkmes ir nesėkmes savanorystės keliuke.

O keliukas kartais vingiuoja ne tik iki organizacijos, tačiau ir į už 17km esančią mokyklą, kurioje mano numylėtos anglų kalbos pamokėlės su kaskart mane stebinančiais 8-tokais. Priminė kažkada per TV rodytą žaidimą „Penktokų iššūkis“ (televizijos taip pat nemačiau jau 10 savaičių), tad mano trečiadienius galima būtų pervardyti į 8-tokų iššūkių kupinas dienas.

Didesniąją pamokos dalį praleidžiam draugiškai ginčydamiesi, kuris PlayStation žaidimas yra geresnis ar kur geriausia yra keliauti slidinėti nei nagrinėdami anglų kalbos gramatiką, tačiau kol visos diskusijos vyksta anglų kalba, turbūt nieko blogo. Juolab, kad jiems aktualios temos leidžia aktyviau reikšti nuomonę ir kartais jie pamiršta bekalbantys angliškai. Kaskart po jų pamokų grįžtu namo pasikrovusi tobulai pozityvios energijos. Toje tolimoje mokykloje turiu pamokėlės ir su pradinukais – 2 ir 3 klasės vaikais – kur keičiamės informacija (turbūt tai – tinkamiausias išsireiškimas) apie spalvas, kūno dalis ar klasėje esančius daiktus. Aš jiems čekiškai, jie man angliškai. Bandome užmegzti pokalbį… Ir jei tik dėl kelionės į šią mielą mokyklą nereiktų keltis 6 ryto, turbūt trečiadieniais būčiau dar laimingesnė… Tačiau įžvelkim ir gerąją pusę – tai galimybė išvysti rūke skendintį miestą. Žavingas vaizdas.


Novy Hradek miestelio panorama

Tačiau keliaujam (kaip ir dera tikram savanoriui, chi chi) ne tik darbo tikslais! Vakar grįžau iš nuostabaus DanceHall šokių renginio. Pozor!!! Primygtinai reikalaujame įsijungti muziką ir pažiūrėti bent vieną šio šokio stiliaus video. Bet turbūt nepamatysite nė pusės to, ką  išvydau nuvykusi į renginuką Hradec Kralove… BRUK OUT!  pavadintas vakaras buvo tikrai įspūdingas. Išprotėję žmonės! Galybė tobulos muzikos, nuostabi atmosfera, pasikalbėjimai ir nusikalbėjimai, talentingi šokėjai… Pradedu vis labiau ir labiau vertinti aplinką ir žmones šalia. Semiamės galybę gerų emocijų! Prisiminimais nuklystu ir į šokių savaitgalį, kuris, nors vykęs prieš daugiau nei savaitę, vis dar primena apie save šiek tiek maudžiančiais raumenukais. O ko daugiau tikėtis? Šokome turbūt ilgiau, nei miegojom penktadienio-šeštadienio-sekmadienio fiestos metu. Hip hop’as, dancehall, locking, popping, MJ.  Rytinė mankšta, įvairiausi workshopai, šokių kovos ir diskotekos vakarais ir nuostabus jausmas, kai po vidurnakčio pasiekęs miegmaišį jau gali pailsinti nuvargusį kūną… Nesuskaičiuosiu kiek kartų veide švietė susižavėjimo šypsenos, stebint gausybę jaunų ir talentingų žmonių aplink. Prisiminiau ir vieno šokėjo žodžius, pasakytus pirmąją atvykimo dieną: „Čia pasisemsi daugiau įkvėpimo nei žiūrėdama Youtube video ar Step Up…‘“.

Tikra tiesa! Jau laukiu vasario, kuomet vėl turėsim šokių savaitgalį.


Nuotrauka, deja, daryta ne šokių savaitgalio metu, bet tam tikra prasme atspindi nuotaiką…

Šokiai čia užima didelę gyvenimo dalį, tačiau kartais pasitaiko ir kitokių renginukų. Štai sekmadienis praėjo darbuojantis Švento Martyno mugėje. Kartu su keliais šimtais vaikų gaminome šviečiančius žibintus, kurių jūra pagrindinėje aikštėje vėliau tikrai atrodė įspūdingai. Ir šviečiantys iš laimės vaikų veidukai taip pat buvo be galo mielas vaizdas..

 

Kitas vaikams skirtas renginy – Halloween‘as – paskutiniąją spalio savaitę buvo atšauktas dėl lauke siautusios pūgos! Visgi, manasis savaitgalis tuo metu nenuėjo veltui ir per 10min (ekstremalios sąlygos!) iš pižamos transformavusi save į prieš-pūginių drabužių krūvelę ir susimetusi į kuprinę būtiniausių daiktų rinkinėlį jau judėjau link Prahos. Apsistojau pas vieną iš mieliausių on-arrival mokymų metu sutiktų merginų ir kartu praleidom dvi kultūriškai turiningas ir pokalbių kupinas dienas. Aplankėme John Lennon sieną, DOX modernaus meno galeriją (pamatėm skrebučių menininko darbus!), keletą sendaikčių krautuvėlių ir susitikau pažįstamą pracūzę, atvykusią aplankyti čia pagal ERASMUS programą studijuojančios draugės.

Bendravimas su žmonėmi darosi vis įdomesnis. Turbūt dar neminėjau, jog mūsų „nepritapėlių“ (o kaip gi kitaip jaustis, kai po šitiek laiko čia liežuvis vis dar neapsiverčia ištarti nieko čekiško, o vietiniai vis dar nelinkę bandyti kalbėti angliškai) grupė pasipildė dar viena mergina! Susipažinome su amerikiete Triša, kuri atvyko čia pagal kitą mainų programą ir dirba anglų kalbos mokytoja vietinėje gimnazijoje. Su ja praėjusią savaitę apsilankėme moderniosios poezijos pristatyme. „Bet juk aš nieko nesuprasiu čekiškai!“ – niurnėjau gavusi pasiūlymą apsilankyti šalia pilies esančioje galerijoje vyksiančiame renginyje. „Tai ne problema!“ – išgirdau padrąsinantį komentarą ir po kiek laiko jauskaičiavom laiptelius (iš viso 303) kopdamos link pilies.Ir nesuklysiu sakydama, kad šis teatrinis pasirodymas nė iš tolo nepriminė poezijos skaitymų. Tobulas vakaras su daugybe juoko, nuostabiu artistu ir kelione namo pro įvairiausius Nachod užkampius (kažkodėl mano miesto tyrinėjimai visuomet vyksta pusiaunakčiais…)

 

Buvau „įsivėlusi“ ir į dar vieną kultūrinį renginį! Visai netikėtai ir neplanuotai, plepant su anglų kalbos mokytoja, sužinojau apie mieste vyksiantį koncertą. Žiburiukai akyse pažadino minėtosios darbuotojos smalsumą, tad šiek tiek pasipasakojau apie mano gyvenimo džiaugsmą, prasmę ir… nuostolius (bet juk prisiminimai neįkainojami!). Kadangi ji – viena iš koncerto organizatorių, tad gavau nuostabią galimybę pirmadienio vakarą paįvairinti muzikiniais garsais ir apsilankyti nuostabaus grožio teatre.

 

Visgi, po visų kultūrinių renginių reikia grįžti į darbo rutiną, kuri kol kas puikiai padeda puoselėti kūrybinius polėkius. Ruošiamės Kalėdoms, dekoruojam žvakučių dėkliukus, organizuojame mugę ir ekspoziciją miesto bibliotekoje. Daug mažų laimės akimirkų!

 

Ir nors kirba mažytis namų ir draugų ilgesys, tačiau likimo draugai padeda juos įveikti. Nepasiduokit šalčiui ir kurkit mažus stebukliukus šalia esantiems…

2 thoughts on “Savanorės dienoraštis: Mes čia jau 10 savaičių!

  1. Skaitau ir galvoju, kad… pavydžiu 🙂 kažkada planuoju atvykti į Vroclavą, o nuo ten prie tavęs vis arčiau! tad tikiuos, dar spėsiu tave pamatyt toj vietoj ir tikiu čekiškai kalbant išgirst! sunki kalba mokytis? ir labai dėl šokių pavydžiu…mm… 🙂

  2. Jei būsi ten – pranešk, galėsiu gal ir aš atkeliauti, nes miestas tobulas ir norisi grįžti x) Čekų kalba neketina taip lengvai pasiduoti mano smegenėlėms, kurios ir šiaip tinginiauja, tad kol kas galvoje sukasi tik paaaaatys paprasčiausi sakinukai, bet labai tikiuosi, kad atsiras daugiau ryžto rimtai pradėti ją mokytis. Lauksiu susitikimo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to top