fbpx

Simona: Europos savanorių tarnyba suteikia nuostabią galimybę „paragauti“ pasaulio skonių patiems

Dvylika mėnesių, praleistų svetimoje žemėje ėmė ir…prabėgo. Įspūdžiams sudėlioti į tvarkingus stalčiukus visuomet prireikia laiko. Tad ir mano nuotykingos kelionės (beveik Star wars epopėjos x) aprašymui prireikė daugiau nei keleto savaičių po projekto. Paskutinysis straipsnelis rašytas dar prieš vasarą – keturi mėnesiai tylos nebuvo tokie ramūs tikrajame gyvenime, mažiau laiko praleisdama virtualiame pasaulyje –  daugiau jo kartu su draugais, nepamirštamose kelionėse, lankant pažįstamus, gaminant ar mėgaujantis kitokiais džiaugsmais. Viskam prisiminti teks peržiūrėti daugybę nuotraukų.

Visgi, pradžioje norėčiau užsiminti ir apie dabartinę savo gyvenimo vietą. Čekiją pakeitė Danija. Vienam semestrui atvykau mokytis į Hojskole. Daugeliui šis žodis tėra didelė misterija, tad pabandysiu bent abstrakčiai papasakoti kas ir kaip čia vyksta. Beje, suprantantys angliškai (arba mokantys naudoti google translate) galite apsilankyti mokyklos puslapyje – http://odderhojskole.dk/in-english/.

Taigi „hojskole“ – skandinaviška mokyklų sistema, kurios pagrindinis tikslas nėra suteikti „popierėlį“. Čia nėra egzaminų, nėra skaičiukų ir kiekvienas žmogus yra vertinamas už savo turimas savybės, patirtį, skirtingumą. Ir koks pozityvumas! To dar nesu patyrusi nė vienoje mokymosi įstaigoje (tiesa, universitete dar nesimokiau, tačiau draugų nuomonės taip pat nepaguodžia). Direktoriaus kalba atvykimo vakarą buvo tiesiog įkvepianti. Kalbėta apie tai, jog šios mokyklos filosofija yra skatinti troškimą mokytis, suteikiant reikalingą moralinę ir techninę pagalbą. Apie tai, jog kiekvieno individualus indėlis yra be galo svarbus, visi kartu sukuriame nuostabią mokyklos atmosferą, kuri skatina ir plėtoja toleranciją, ugdo mūsų vidinius „AŠ“, daro mus asmenybėmis. Pamokos vyksta daug diskutuojant, reiškiant savo nuomonę, dalinantis patirtimi iš savo šalies. Kodėl ne tiesiai į universitetą? PATIRTIS, kurios neįmanoma išmatuoti, draugystės, kurių nė nebūtum susapnavęs ir didžiulis vidinis džiaugsmas pildant savo svajones (turiu čia filmų istorijos ir analizės, meno, analoginės fotografijos pamokas). Nauja šalis – nauji stebuklai x)

Grįžtame į pasaulį, kuris supo gyvenant Čekijoje. Nežinia ar visuomet ir ar visiems taip, tačiau aš, jausdama artėjančią tam tikros veiklos/projekto pabaigą, visuomet imu labiau vertinti viską, ką turiu aplink. Taip nutiko ir besibaigiant mokslo metams – anglų pamokos mokykloje ir šokių pamokos su darželinukais ėmė darytis vis smagesnės, vaikai vis mielesni. Nors, pripažinsiu, veiklos mokykloje nebuvo pati mylimiausia mano projekto dalis, tačiau tai – neabejotinai naudinga patirtis ir be jos nebūtų pavykę suorganizuoti savaitę trukusios anglų kalbos stovyklos, kurią, kartu su savanore iš Škotijos, ruošėme be organizacijos pagalbos.

Pasibaigus mokyklai, anglų kalbos pamokoms miesto savivaldybėje ir oficialiems šokių užsiėmimams bene visos mano veiklos trumpam sustojo, tad buvo pats metas užtarnautoms atostogas! Per daugelį įvairiuose renginiuose praleistų savaitgalių sukaupiau net 40 laisvų dienų (įprastai savanoriai gauna du laisvadienius per mėnesį, taigi – 24 dienas per metus) ir kartu su savanoriu iš Prancūzijos dalį jų nusprendėme praleisti keliaudami po Čekiją.

kelionė

Per 10 saulėtų ir itin karštų dienų, kartu su 15-20kg sveriančiomis kuprinėmis (mano nugara vis dar tai prisimena ir kas kartą prieš kur nors išvykstant/pakuojantis daiktus paklausia manęs – ar tau TIKRAI reikia dar vienos suknelės ar megztinio?) aplankėm nemažai netoli šalies sienų įsikūrusių miestelių ar įstabių gamtos objektų. Nepamirštami įspūdžiai, daugybė nueitų kilometrų ir pirmoji viršukalnė mano žygeivės karjeroje – aukščiausia Čekijos viršukalnė Snežka (1602m)!

aukščiausia Čekijos viršukalnė Snežka

Be to, turėjau ir mamos bei sesers vizitą – merginos ištvėrė be galo ilgą kelionę ir kartu praleidom nuostabią savaitę lankant aplink esančius miestelius, zoologijos sodą (žinoma, mažosios džiaugsmui x), Adršpach regione esantį gamtos rezervatą su įspūdingomis uolomis bei Moravsky kras esančius urvus su požemine upe – tiek daug gamtos stebuklų padarė šią kelionę įsimintina ne tik mano namiškiams, tačiau ir man pačiai, bei dar sykį parodė, jog neplanuota savanorystės vieta gali išeiti tik į gera – praplėsti akiratį ir padėti atrasti vietas, apie kurias nė nesvajojau.

Po kelionių periodo pradėjau ruoštis stovykloms. Pirmoji – 8 dienas trukusi gatvės šokių stovykla su vienais geriausių lektorių visoje Čekijos respublikoje. Esu minėjusi, jog hip hopo kultūra mūsų miestelyje ir jo apylinkėse stipriai įsišaknijusi ir mano šokių vadovas yra užmezgęs draugystes su pačiais talentingiausiais žmonėmis – jie neretai atvyksta į savaitgaliais vykusius užsiėmimus, o šįsyk kartu su mumis leido visą savaitę. Kas dieną turėdavome tris poros valandų trukmės šokių užsiėmimus bei vakarus organizuojant Hollywood žvaigždžių pasirodymus, filmuojant pakvaišusius video ir, žinoma, dalyvaujant šokių kovose x)

Susidomėjusius rekomenduoju pažiūrėti video

Be to, fone girdite šokėjo sukurtą himną, kuris, skambėdamas kiekvieną rytą ir vakarą neilgai trukus tapo tikru stovyklos hitu x).

Su šiais žmonėmis atsisveikinti buvo ypač sunku… Vieni iš didžiausių savanorystės išmokimų mane aplankė ant parketo, kartu su šiais jaunuoliais, kurių atsidavimas šokiui, nenuilstanti energija ir nuolatinis noras judėti pirmyn buvo ir vis dar yra vienas didžiausių stebuklų. Jaučiuosi privilegijuota turėjusi  galimybę sutikti tokias charizmatiškas, unikalų požiūrį turinčias asmenybes. Mano šokių mokytojas nuolat kartodavo, jog privalau nedvejoti, būti labiau atsidavusi ir įdėti į tai ką darau visą savo širdį. To trūko, trūksta ir dabar, tačiau pripažinti savo trūkumus – tai jau didelis pasiekimas man pačiai. Pastebiu save besiklausanti savo vidinio balso daug atidžiau ir jaučiuosi…labiau savimi.

Po stovyklos grįžau namo, į Lietuvą, nes žinojau, jog iškart po paskutiniosios anglų kalbos stovyklos išvyksiu į Daniją. Keletas savaičių namuose, lankant seniai matytus giminaičius, dalyvaujant pusbrolio vestuvėse, aplankant Nidą buvo vėjavaikiškas laikotarpis, pernelyg negalvojant apie neužbaigtus reikalus Čekijoje. Tad grįžus užplūdo šimtas ir vienas darbas – aprašyti įgyvendintus asmeninio mokymosi tikslus, jų progresą ir nesėkmes, užpildyti ataskaitą reikalingą Čekijos Nacionalinei agentūrai,  atsisveikinti su visais nuostabiais žmonėmis, kuriuos teko sutikti ir, žinoma, išgyventi anglų kalbos stovyklą su 16 vaikų. O tai, turiu pasakyti, visai nemenkas iššūkis – teko pasirūpinti ne tik edukacine, tačiau ir laisvalaikio programa, suorganizuoti išvyką ir rūpintis, kad šią savaitę visi būtų pavalgę, linksmi ir gerai leidžiantys laiką. O kai paskutinįjį stovyklos rytą prieš keliaudama į Prahą užsukau atsisveikinti – keletas paklausė „o kada vėl susitiksim?…“ Ech, mažieji. Jaučiu, kad per šiuos metus tapau pakantesnė vaikų atžvilgiu, jie vis dėlto nėra tokie dideli monstriukai, kokiais (iš tingumo juos individualiai pažinti) mėgdavau vadinti.

Sunkiausia buvo atsisveikinti su kitais savanoriais. Per metus buvo visko – ir pykčių dėl iniciatyvumo stokos ar nesklandumų organizuojant bendrus renginius ir ilgiausių pasisėdėjimų su kvailiausiais ir filosofiškiausiais pokalbiais ar piknikų gamtoje, kartu su kopinėjimu po uolas netoliese mūsų miestelio esančiame gamtos rezervate – tačiau per visą šį laiką neabejotinai užsimezgė keletas tikrų draugysčių. Ir dabar, rašydama šį tekstą, jaučiu nostalgišką nuotaiką ir neabejotiną norą juos susitikti!

Atvykusi į Daniją gavau laišką iš nuostabaus žmogaus, klausiantį apie EVS atradimus ir praradimus…Daugeliu jų jau teko dalintis, tačiau ką dar sykį būtiniausiai norėčiau paminėti neabejotinai yra tikėjimas savo jėgomis. Kompleksų ir savęs gailėjimosi jausmo praradimas. Citata „Life is what you make it“ (Gyvenimas yra toks, kokį jį gebi susikurti pats) bene tiksliausiai apibūdina mano dabartinę būseną – pozityvų požiūrį į gyvenimą ir nuoširdų džiaugsmą kasdienybe.

Žiūriu į pasaulį atviromis akimis ir žaviuosi tuo, ką galime sukurti turėdami begalinį norą ir idėją. Tikėjimas galimybe keisti pasaulį jau egzistuoja ne tik kaip teorinė galimybė, bet ir kaip praktinis bandymas – juk jauni žmonės, vos baigę mokyklą, kitas šalis ir kultūras dažniausiai pažįsta tik teoriškai, o Europos savanorių tarnyba suteikia jiems nuostabią galimybę „paragauti“ pasaulio skonių patiems. Džiaugiuosi turėjusi tokią galimybę ir noriu padėkoti Kūrybiniam raiškos centrui, be kurio pagalbos mano gyvenimo nuotykis (ir iššūkis x) nebūtų įvykęs. Ypatingai Sandrai (Kūrybinės raiškos centro darbuotojai)– už visokeriopą pagalbą, informaciją, pokalbius, išklausymą ir patarimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to top