Kalba Balkanai: Serbija

Liepos 7 d.

Pirmas Serbijos įspūdis – rudi kaimų namų stogai. Mūsų šios dienos tikslas – Sokobanje – nedidelis SPA miestelis. Pravažiavom ežerą Jezero su daug poilsiautojų su palapinėmis. Sokobanje turistų informacijos centre mus pasitikusios darbuotojos bendravimą su mumis buvo galima apibūdinti „ko čia atėjot ir ko čia klausinėjat“.

Nuėjom į Hamam, kur su angliškai nekalbančiomis moterimis susitarėme dėl apsilankymo vietos pirtyje. Tuomet pradėjom ieškoti nakvynės vietos. Daug kur buvo užimta, tiesa, praktiškai niekas nekalbėjo angliškai. Vienoj vietoj dvi moterys labai įnirtingai aiškino, kur galima rasti nakvynę, tuomet atsiuntė jauną vyrą, kuris turėjo parodyti kelią. Jis atvežė pas savo tetą, kuri aprodė kambarius name už kuriuos paprašė 40 EUR. Sutikome apsistoti, nes viskas buvo centre. Nuėjom į hamamą, kur atpalaidavo vandenėlis ir nugaros masažas.

Po procedūrų nuėjom pavalgyti, pataikėm į barelį, kur prie staliukų prieidinėjo muzikantai.

Skaniai pavalgėm pyragą Pita už 3 litus žmogui, atsigėrėm alaus už 3 litus bokalą. Pavalgę su minia patraukėme link žymios Serbijos roko grupės koncerto. Grojo apšildančioji grupė ir per dainą “Highway to hell” užgeso šviesos – galvojome, kad tai specialus efektas, bet paaiškėjo, kad dingo elektra. Čia vyko baikerių show, tad motociklininkai „šaudė“ su savo motociklų varikliais –pasidarėm išvadą, kad serbams patinka šūvių garsai. Vakarą pabaigėm roko barelyje, o žymios grupės koncertas taip ir neįvyko, nes elektra neatsirado.

Liepos 8 d.

Išsimiegoję ir po ilgos valgio negaminimo pertraukos pasidarėm savo pusryčius – saldžius (su razinomis iš šokoladiniu kremu) ir sūriu ir ryžiais (su džiovintais pomidorais ir česnakais). Šeimininkė ilgai atsisveikino, Agnę net apkabino ir sakė kitąmet sugrįžti, įdavė savo vizitinę kortelę. Išvažiavę iš Sokobanjes, nutarėme aplankyti daugiau aplink esančių versmių. Nieko per daug nežinodami, pasukome link Jošanicos. Kelias buvo prastokas, tačiau matėme tikrą kaimą. Nustebino dideli žmonių gyvenamieji namai. Privažiavus Jošanica, pervažiavome kaimo gatve ir sustojome prie parko, kuriame buvo mineralinio vandens ženklai. Ten pamatėme žmones, besipildančius didelės talpos butelius vandens. Bėgo vanduo iš skirtingų kranų, kaip vėliau išsiaiškinome, vienas skirtas skrandininkams, kitas – turintiems  aukštą kraujospūdį ir paprastas mineralinis vanduo. 

Matėme parkelyje žmones, kurie dėjosi ant savęs purvą ir kaitinosi saulutėje. Kai ėjome prisipilti vieno vandens, vienas vaikinukas sako – nepilkit, čia netinkamas vanduo (kalbėjo serbiškai). Jis po to pasitikslino ar mes iš Lietuvos (matė mūsų mašiną su vėliavėlėmis) ir pakvietė mus atvažiuoti pažiūrėti Vodejnicos, nors tiksliai nesupratom, kas ten yra. Prisipylę vandens ir padvejoję nutarėme nuvažiuoti ir pažiūrėti. Privažiavus paaiškėjo, kad tas vaikinukas iš tos pačios Vodejnicos ir atėjo. Užsukome į vaikinuko parodytą kiemą. Mus pasitiko kelis angliškus žodžius mokanti šeimininkė, kuri pakvietė apžiūrėti sodybą. Pasirodo Vodejnica – tai vandens malūnas, kuriame mala miltus , šiuo atveju kukurūzų miltus.

Parodė visą procesą, nutarėme nusipirkti po kilogramą kukurūzų miltų. Po to atėjom į gražų kiemą, prie stalo, pavėsyje po vynuogėmis. Šeimininkai atnešė kavos, vynuogių sulčių, atnešė sodybos ir šeimos nuotraukas. Pavaišino mus jų gamybos pyragėliais iš kukurūzų miltų, rakijos ir naminio, pačių gaminto vyno ir rakijos įpylė. Paaiškėjo, kad jie taip pat priima svečius apsigyventi už 15 EUR žmogui su pilnu maitinimu. Mes neturėjome planų pasilikti jų sodyboje, užsukome tik apsidairyti ir šeimininkai tai žinojo. Bet mums labai patiko bendravimas, svetingumas ir vyriškoji komandos dalis pradėjo įtikinėti moteriškes, kad čia verta pasilikti nakčiai ir išnaudoti rezervinę atostogų dieną. Po ilgų diskusijų, žemėlapio, plano tikrinimo ir balsavimo nusprendėme pasilikti.

Tarp svečių buvo vienas vyras, kuris dirbo Vokietijoje ir šnekėjo vokiškai, jo žmona – angliškai, tad tai palengvino bendravimą, nors ir be tarpinių kalbų susikalbėdavom. Sulaukėm pietų: atnešė įdarytus pipirus, kitas daržoves, sriubą, daržovių troškinį – galvojom, kokie nuostabūs pietūs. Bet po to paaiškėjo, kad tai tik starteriai ir dar laukia pagrindinis patiekalas iš mėsos. Prisivalgėm (teisingiau-persivalgėm), atsigėrėm vyno, rakijos, smagiai pakalbėjom su šeimininkais ir nuėjom ilgam, beveik tris valandas trukusiam, pietų miegui.

Atsikėlus nuėjome apžiūrėti vietinės XIVa. bažnyčios, kuri pagal legendą per savo istoriją pakeitė savo vietą. Pakeliui prisipylėm mineralinio vandens, išsiaiškinom, iš kur žmonės ima žemę purvui ir siera smirdintį vandenį apsiplovimui.

Grįžę rodėm nuotraukas iš Lietuvos, pradarėm trejų devynerių butelį ir bendravom. Namuose besisvečiavus kita šeimyna papasakojo, kad jie, kaip serbai nesijaučia saugūs kitose Balkanų šalyse, su kuriomis kariavo ir ten negali keliauti, nes atsitinka visokių nelaimingų atsitikimų – dega mašinos ir pan. Karo žaizdos gilios ir reikia laiko joms užgyti, ypač tiems, kurie patys dalyvavo kare. Anot jų, tokių problemų nekyla tų šalių žmonėms atvažiuojant į Serbiją (Belgradą) turistauti, koncertuoti ar pan. Mūsų pašnekovė neturi darbo ir sako sunku jį gauti, o algos mažos – siūlomi atlyginimai apie 100 eurų, o pragyvenimui reikia 500-600 eurų. Už šildymą moka visus metus, bet gaunasi apie 60 EUR per mėnesį. Buvo tikrai gražus ir turiningas vakaras praleistas bendraujant ir labiau pažįstant Serbiją ir pačius serbus.

Liepos 9 d.

Atsikėlę ryte pavalgėme pusryčiams cukinijos blynelių, prisipylėm mineralinio vandens ir iškeliavome į Baltąjį miestą- Belgradą. Belgradas mus pasitiko su 42 laipsnių karščiu. Įsikūrėme hostelyje pačiam centre, hostelio darbuotoja- mergina buvo labai šneki, papasakojo, ką galėtume nuveikti čia. Pasistatę mašiną prekybos centre ėjome per tiltą į miesto centrą ir užsukome atsigerti į rekomenduotą barelį “?”. Pasivaikščiojom centrine Knez Mechailov gatve, nuėjome iki bohemiškos Skadarskos, tokio rajono, kaip Vilniaus Užupis, nors jame mums trūko bohemijos. Susiradome „Lonely planet“ rekomenduotą greito maisto restoranėlį TOMA, pavalgėm picų ir ėjome iki Kalamegdan citadelės. Apžiūrėjome karo muziejų su daug tankų ir tuomet merginų ir vyrų keliai išsiskyrė: merginos turėjo laiko apsipirkimui, o vaikinai nuėjo į hostelį nusnausti prieš naktinį pasivaikščiojimą po Belgradą.

Vakare norėjome eiti į rašytojų barą, tačiau pamatėme, jog ta vieta šiek tiek per prašmatni, tad nusprendėme palaukti kol susitiksim Sandros vietinius draugus Bojan ir jo žmoną ir drauge nuspręsime, kur eiti. Nuėjome į nelabai turistišką parkelį, kur labai maloniai pakalbėjome. Jiems buvo įdomu išgirsti mūsų kelionės šviežius įspūdžius, o mus vis dar domino jų gyvenimas Serbijoje. Vėliau ėjome pasivaikščioti po naktinį Belgradą, pavalgėme labai skanių falafel jų rekomenduotoje vietoje ir nuėjome į barelį Skadarskoj. Besimėgaujant vaizdu pro balkoną iš barelio, pradėjo smarkiai žaibuoti ir lyti, tad namo parėjome per lietų. Pirmą kartą Balkanuose mus užklupo lietus, kuriuo mėgavomės, nes net ir lyjant naktį buvo karšta.

Liepos 10 d.

Apsipirkus lauktuvių didžiuliame prekybos centre patraukėme link Novi Sad, kuris labai maloniai nustebino. Labai gražus miestelis, gražios gatvės, daug kavinukių, visur skamba muzika, pilna EXIT festivalio plakatų, pilna žmonių, greičiausiai atvykusių į festivalį.

Atsigėrėme gaivinamųjų gėrimų ir traukėme į Suboticą, anksčiau buvusį Vengrijos miestą, kuris pilnas architektūros grožybių. Labai įdomūs pastatai, panašūs į Gaudžio architektūrą.

Apvaikščioję miestelį pavalgėme pietus nuostabiame Boss Cafe restorane, kuris įsikūręs prie dailės galerijos. Turėjom aukštos klasės pietus su sriuba, antru patiekalu, gėrimais, už kuriuos sumokėjom po 25 Lt.

Pavakarėje, pravažiuojant saulėgrąžų laukus, leidžiantis saulei kirtome Serbijos- Vengrijos sieną: palikome Balkaną.

Serbijos TOP

1. Jošanice – Vodejnica, puiki vieta apsistoti su nuostabiais šeimininkais ir puikiu naminiu maistu. Netoliese – Sokobanje – puiki vieta atsipalaidavimui, SPA procedūrų bei mineralinių vandenų pasimėgavimui. Maistas šiame miestelyje pigiausias iš visos Serbijos.
2. Novi Sad – labai gražus miestelis, siauros gatvės, daug kavinukių, visur skamba muzika.
3. Belgradas – verta pamatyti, visgi didinga sostinė, pilna didelių pastatų. Nors vasarą alina didžiulis karštis.
4. Subotica – verta užsukti dėl gražios architektūros ir prabangių, bet pigių pietų Boss Cafe restorane.

Žmonės

Serbijoje žmonės pasirodė nuoširdūs ir svetingi, nedaugelis kalbėjo angliškai, išskyrus Belgrade sutiktus. Serbijoje daugiausiai iš visų aplankytų Balkanų šalių, bendravome su vietiniais. Daug kalbėjom apie Jugoslavijos laikus, kuomet buvo žymiai daugiau turistų nei dabar Serbijoje. Vietiniai sakė, jog tarp žmonių galima jausti nostalgiją Jugoslavijos laikams, kai kurios organizacijos dar dabar nepasikeitusios pavadinimo iš jugoslaviško į serbišką.

Keliai

Serbijos keliai geros kokybės, ženklai nepainūs. Už kelius galėjom susimokėti kortele, nors mokesčiai nedideli.

Kainos

Kainos nedidelės. Pavyzdžiui už Pite ir alaus bokalą mokėjome 6 litus. Alaus kaina buvo pigiausia iš visų Balkanų. Valgant prabangiam restorane- 25 litai, o už tokią kainą Lietuvoje prabangiam restorane nepavyktų pavalgyti.

Filmai

Kusturica „Black cat, white cat“, „Underground“

Video akimirkos

Akimirkos

Scroll to top