prenumeruok naujienas!


  •  

  • atrask mus!

    Prisijunkite prie mūsų Facebook'e! Aplankykite mūsų Youtube video kanalą! Sekite trumpąsias naujienas Twitter svetainėje! Prenumeruokite RSS srautą!

    Kalba Balkanai: Makedonija

    2012 10 16

    Liepos 5 d.

    Prie Albanijos – Makedonijos sienos Agnę užkalbino makedonų policininkas, o muitininkas pirmąkart per visą kelionę paprašė atidaryti bagažinę – apčiupinėjo mūsų grikių kruopas, ryžius. Matyt ieškojo narkotikų. Tačiau eilių nebuvo ir sieną pravažiavome sklandžiai.

    Pirmas mūsų tikslas – Ohrido ežeras ir miestas tokiu pat pavadinimu. Ieškojom kempingo prie ežero, tačiau važiuojant per miestą prie šviesoforo privažiavo vyras ant motorolerio ir užkalbino. Klausinėjo iš kur mes esam, ką veiksim, nurodė kryptį link kempingo ir paklausė, o kodėl mes neapsistojam miesto centre. Sako, kad kainuoja butas 25-30 EUR, o prie ežero galima bet kada nuvažiuoti. Nusprendėm pirma apžiūrėti centrą, o mūsų motoroleristas privažiavo iš paskos, parodė kur pasistatyti mašiną ir pasiūlė apžiūrėti butą, kuris buvo šalia. Pamatėm, apžiūrėjom ir nutarėm apsistoti pas Petreskį, kurio pavardė (ne)atsitiktinai sutapo su miesto mero pavarde. Jis paaiškino, kad nuomoja 7 butus mieste. Bute buvo internetas, tad visi apsidžiaugė galimybe pabūti „online“. Taip pigiai ir tokios kokybės buto niekur dar nebuvom išsinuomoję. Ponas Petreskis dar patarė į kokį restoraną reikia eiti, norint paragauti vietinių patiekalų.

    Susitvarkę nuvažiavome prie Ohrido ežero šiek tiek į Pietus. Nusimaudėme audros pašonėje, pasiteiravome ežero žuvies kainos restorane (15 EUR/kg). Vandeniukas šiltas kaip arbata. Grįžus į miestą nuėjom į mūsų Petreskio rekomenduotą tradicinį restoraną. Padavėjas apie mus jau žinojo – Petreskis jam buvo paskambinęs ir pasakęs, kad ateis lietuvių grupė. Užsisakėm tradicinių patiekalų – tavče gravče, šopska salotas, įdarytą pipirą, makedonka kepsnį. Prisišveitėm iki ausų ir dar alaus atsigėrėm (iš viso už maždaug 20 lt žmogui). Kai paprašėm sąskaitos ir padavėm eurus, sakė, kad negali jų priimti. Bet pats barmenas nubėgo į miestą ir iškeitė pinigus.

    Ohrido miesto centras tirštas nuo žmonių. Pagrindinė pėsčiųjų gatvė – bulvaras – pilnas suvenyrų parduotuvių, blizgučių, barų ir kavinių. Nuėjome ieškoti bažnyčios, kuri mūsų Lonely Planet gide nurodyta, kaip lankytina vieta nr. 1 visose Balkanų šalyse. Ėjom labai gražiais takeliais, kurių dalis vedė per ežerą. Miestas pilnas istorinių pastatų. Priėjom ir „“ bažnyčią. Nustebino, kad šalia bažnyčios jaunimėlis tūsinosi, bet vaizdelis buvo tikrai gražus.

    Liepos 6d.

    Iš ryto nuėjome į turgų, kuriam legenda sako, kad 1000 metų. Ten radome labai daug vaisių ir varžovių. Pasiteiravom apie prieskonius, nusipirkom jų parsivežti namo. Tuomet lipome ant kalvos, apžiūrėjom amfiteatrą, sukūrėme daug istorijų, kas čia galėjo vykti. Nuėjom į uostą, kuriame norėjome susirasti valtelę pasiplaukiojimui po ežerą. Vienas vyrukas pasiūlė pirkti valtelę už 600 EUR. Sužinojome, kad pasiplaukiojimas valtele apžiūrint senamiestį 30 min kainuotų 10 EUR, o jei po to dar plauktume aplankyti buvusios Jugoslavijos diktatoriaus Tito vilos – paklotume dar 10 EUR. Pasirinkom pirmą variantą. Gidas kalbėjo angliškai, papasakojo apie miestą, pastatus, muziejus, davė pasiskaityt lankstinukų. Ežero teritorija – 2/3 priklauso Makedonijai, kitas 1/3 – Albanijai. Vanduo labai skaidrus, galima matyti 22 m. į gylį. Vandens žolės auga iki 5 metrų aukščio. Žuvys – Ohrido upėtakiai – yra nykstantys ir jų neleidžia gaudyti, bet vis dėlto jų galima paskanauti aplink ežerą esančiose restoranuose.

     

    Po pasiplaukiojimo merginos džiaugsmingai išnaudojo laiką vaikščiodamos po suvenyrų parduotuves, o vyrai išnaudojo šį laiką ledams ir alui. Po to ėjom visi kartu pavalgyti užkandžių – vėl prisivalgėm iki soties ir jau pamiršom, kada paskutinį kartą darėmės valgyti patys.

    Kitas mūsų tikslas – Mariovo. Kelią rasti buvo nelengva, nes navigacija neveikė dėl perdegusio saugiklio. Teko klausti žmonių. Kelias vedė į kalnų kaimelius, kurie anksčiau klestėjo, tačiau dėl Tito vykdytos politikos ir kitokių istorinių aplinkybių ištuštėjo ir tapo kaimais – vaiduokliais. Mariovo kraštovaizdžiai nepakartojami, užburiantys. Pravažiavom Rapešos kaimą, po kurio baigėsi asfaltas ir toliau nusprendėm nebevažiuoti. Oro temperatūra siekė 36 C, bet išėjome į lauką ant kalvos pasigrožėti vaizdais. Tuščios sodybos atrodė paslaptingai ir labai derinosi prie to kraštovaizdžio.

    Mariovo važiavome į Tikvešo vyno regioną, kur tikėjomės aplankyti vyno daryklų, padegustuoti vietinio vyno ir susirasti nakvynę. Pirmas mūsų tikslas buvo Kavadarci – miestas, kuriame įsikūrusi didžiausia Balkanuose vyno darykla. Miestas nepasirodė įdomus ir nutarėme paieškoti vietos kur apsistoti kurioje nors nedidukėje vyninėje. Aplink žaliavo vynuogynų laukai. Važiavome į Negotino, susiradome vieną vyninę, bet ji jau buvo uždaryta. Skambinome Lonely Planet nurodytais telefonais – nepavyko. Vakaras artėjo, tačiau dar neturėjome kur nakvoti. Bandėme važiuoti į kaimą, kuriame turėjo būti kempingas, deja, nesėkmingai. Kaimo moteris pasiūlė nakvynę apšnerkštuose namuose už 5 EUR žmogui. Nesutikome. Girtas vyras sklandžia vokiečių kalba pasakojo apie nostalgiją Jugoslavijos laikams, kai čia atvykdavo kur kas daugiau turistų.

    Nusprendėme vykti į Skopje, Makedonijos sostinę, nors ir be veikiančios navigacijos. Susiradom internete hostelio adresą. Įvažiuot į Skopje buvo nelengva – nebuvo nuorodų į centrą. Klausėme žmonių kelio, padėjo, pataikėm. Atvažiavom iki stoties, tada nuėjom kelio klausti taksisto, kuris pasisiūlė parodyti kelią. Tas hostelis buvo šalia stoties, tačiau taksistas žinojo savo kainą – sumokėjom visus 12 litų J. Pasirodo hostelis buvo perpildytas, tačiau draugiški šeimininkai rekomendavo kitą, kuris buvo įsikūręs  netoliese (Art hostel). Jame praktiškai nebuvo jokių kitų svečių – tik lietuvis magistrantūros studentas, kuris darė tyrimą apie didžiausią romų bendruomenę vienoje vietoje (7000). Jau buvo vėlu, tamsu, tad greit ir užmigom.

    Liepos 7 d.

    Papusryčiavę išėjom pasivaikščioti į miestą. Pradėjom nuo Aleksandro Makedoniečio aikštės. Makedoniečio paminklas įspūdingo dydžio. Aplink triumfo arka, pastatai su didelėm kolonom. Yra miesto žemėlapis, kuriame jau nurodomi dar nepastatyti, bet suplanuoti pastatai. Iš senųjų romėnų pirčių padarytos nacionalinės galerijos. Bendrai paėmus, miestas didelio įspūdžio nepaliko.

    Toliau važiavom tiesiai prie Serbijos sienos. Pasikeitėm saugiklį ir su navigacija buvo jau labai lengva išvažiuoti iš miesto. Degalinėj prie sienos užsipylėm kol kas pigiausio kuro (apie 4 lt).

    Makedonijos TOP

    Lankytinos vietos

    1. Ohrid – tiek pats ežeras, jo apylinkės, tiek pats kurortas verti dėmesio ir įdomūs. Mieste be galo daug istorinių pastatų, gerų vietų skaniai pavalgyti.
    2. Mariovo – nors ir labai trumpam, bet verta pabūti šioje užburiančioje vietoje.

    Žmonės
    Makedonijoje labai daug išmaldos prašytojų. Išmaldos prašo ir jauni žmonės, ir neblogai apsirengę, prašytojų daug net prie valstybinės sienos. Daugelis žmonių kalbėjo angliškai, buvo draugiški, paslaugūs.

    Keliai
    Makedonijos keliai pakankamai geros kokybės, tik labai daug lopų ant lopų. Nemažai 4 juostų autostradų. Mokesčiai už autostradas nedideli.

    Kainos
    Kainos mums, atvykusiems iš Lietuvos labai malonios. Nė karto nesidarėme valgyti patys – visuomet valgėme restoranuose ir užkandinėse. Kuro kaina taip pat buvo pigiausia iš visų aplankytų šalių.

    Akimirkos:

    Žymos:

    • Projektai

      Kuršėnų jaunimo apdovanojimai Misija: Jaunimo politikos kokybė www.kursenai.lt Krepšinio komanda „Kuršėnai“
    • Reklama