IV dalis. Bosnija ir Hercegovina (I dalis)

Jei turite mažai laiko aplankyti visas Vakarų Balkanuose esančias valstybes, būtinai nuvykite į Bosniją ir Hercegoviną (toliau BiH). Ši šalis turtinga savo tautine ir religine įvairove – čia sutiksite beveik visų tame regione gyvenančių tautų ir religijų atstovų. BiH savo plotu šiek tiek mažesnė už Lietuvą, tačiau turi beveik 4 milijonus gyventojų. Joje teka sraunios upės, stūkso kalnai, yra mažas plotelis pajūrio ir jos teritorijoje egzistuoja atskira respublika.

Birželio 27 d.

15 min laukimo pasienyje ir mes jau BiH. Dienos kelionės tikslas – aplankyti Mostarą ir netoli jo esančius mažus miestelius, o vakare galbūt pasiekti Sarajevą. Agnė buvo atsakinga už BiH maršruto parinkimą, istorijų pasakojimus ir pan. Pradėjo ji nuo viktorinos, ką žinom apie šią šalį. Greit žaidimą, kas ką atsimena apie BiH pakeitė kelionės dilema: sukti iš pagrindinio kelio kairėn ar dešinėn, nes abejose pusėse, yra ko gero pamatyti.

Pasukome kairėn link Kravice krioklio. Agnė jautė didelį spaudimą dėl šio pasirinkimo, nes kelias buvo ilgokas, visi dvejojo ar vertėjo tiek toli sukti iš pagrindinio kelio. Privažiavę prie krioklio pamatėme šešis autobusus italų piligrimų. Krioklio vaizdelis nenuvylė – nors turistų daug, bet skirtingai nei Plitvice parke Kroatijoje, čia buvo galima maudytis ir laisvai vaikščioti kur nori. Greičiausiai, kad laikui bėgant ne tiek civilizuotos vietos neberegėsime – įėjimas bus mokamas, vaikščiosime tik specialiai padarytais takeliais. Gal taip bus ir į gerą – išsaugosime nepaliestą gamtą, tačiau taip malonu būti šalia, liesti, jausti. Krioklio ežerėlyje pamatėme pirmąją vandens gyvatukę, kuri buvo labai garsiai aptarinėjama italų piligrimų.

Po Kravicos grįžom į pagrindinį kelią ir šiek tiek dvejodami nutarėm patikrinti ir posūkį į dešinę, kur buvo Hutovo Blato gamtos ir paukščių rezervatas. Priimamajame radome labai kalbų darbuotoją, gamtininką, mokslininką, direktorių, kuris laužyta anglų kalba, bet ilgai ir nuoširdžiai papasakojo, kad šis pelkių parkas yra vienintelis tokio pobūdžio Viduržemio jūros regione, jame kaip tarpiniame punkte tarp Pietų ir Šiaurės apsistoja gandrai ir kiti paukščiai. Šiame parke po vandeniu atrastas senovinis kaimas. Nusprendėme išsinuomoti valtelę su vairininku ir pasidairyti į gamtą. Buvo nuostabiai ramu ir gera.

Toliau vykome link Mostaro ir Sarajevo. Dar kartą nusukome šalutiniu keliuku į kaimą pavadinimu Blagaj (tikėjomės, kad mums nuo to nebus „blagai“). Tai toks kaimelis, kuris kadaise buvęs didesnis ir svarbesnis nei šalimais esantis didelis miestas Mostaras. Besigerėdami kaimeliu aplankėme eko-namą, kuriame mus pasitiko kokių penkiolikos metų vaikinukas, puikiai kalbantis angliškai, to namo savininkų anūkas (Mirza). Kartu su savo vyresniu broliu jie papasakojo apie islamiškos šeimos gyvenimo būdą: kodėl tokio išplanavimo kambariai, kodėl svarbus kiemas, svečių namas ir pan. Kalbėjo labai tikėdami tuo, ką sako ir jautėsi, kad tai jiems labai svarbu papasakoti mums. Be to, iš jų dar gavome pasiūlymų kur skaniai užkąsti Mostare.

Po to aplankėme otomanų architektūros Tekke vienuolyną, pastatytą 16 amžiuje. Merginos turėjo užsidengti visas atviras vietas skarelėmis ir kt. drabužiais, o tai buvo puiki proga pasidaryti gražių nuotraukų.

Blogai buvo tik tai, kad mūsų kelionė pasibaigė tam gražiame kaime Blagaj, nes kelias link Mostaro pro kalnus vietinių nuomone buvo nerekomenduojamas, tad grįžome į pagrindinį kelią.

Mostaras

Pirmas įspūdis įvažiavus į Mostarą – sankryžose, prie mašinų elgetaujantys vaikai. Pasistatėme mašiną ir nuėjome valgyti užkandžių į Blagaj kaime Mirza brolio, rekomenduotą užkandinę pavadinimu „pite eko eli“. Šią vietą galime rekomenduoti Lonely Planet gido sudarinėtojams ir tiems, kas mėgsta valgyti ten, kur valgo vietiniai. Aptarnavimas puikus, gavome meniu ir nežinojome ką rinktis, o padavėja atėjusi pasakė: su sūriu, su mėsa, su špinatais su bulvėm – pasidarė kur kas paprasčiau. Už stiklo matėme pites (kitur vadinamo burek) gamybos procesą – vyrai  kepė ir pjaustė, o tos pačios užkandinės antrame aukšte, uždarytame kambarėlyje moterėlė tešlą minkė…

Maistas buvo puikus, Sandrai iškarto priminė gruzinišką chačiapurį. Suvalgėm greitai po porciją ir dar užsisakėm papildomai. Kasparas paklausė, ar galėtų nusipirkti cigarečių, tai padavėja iš savo darbuotojų greit suorganizavo nemokamą cigaretę.

Pavalgę patraukėme prie įžymiojo senojo tilto „stari most“. Jis amžių amžius skyrė ir kartu jungė musulmoniškąją ir krikščioniškąją miesto dalis. Tiesa, mums buvo be galo sunku atskirti, kuri dalis yra kuri, nes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje stūksojo mečetės ir krikščioniškos bažnyčios. Iš tolo pamatėme ant tilto stovinti  ir pasiruošusį šokti žemyn žmogų – buvom skaitę apie tokią tradiciją, kad nuo tilto šoka vedyboms pasiryžę vyrai savo drąsai įrodyti. Pasirodo, kad ant tilto stovintis vyras rinkosi pinigus iš turistų tam, kad parodytų, kaip galima nuo jo nušokti.

Vytenis su Kasparu nuėjo į kavinę šalia įžymiojo tilto – interneto ir kavos. Nepaklausė kainos, tai buvo pasiruošę viskam, tačiau maloniai nustebo – už internetą ir kavą pačiame turistų centre teko sumokėti tik po vieną eurą. Po laisvo laiko susitikom apačioj prie upės, kur Kornelija paleido pasroviui savo saulės akinius – sakė ženklas sugrįžti į tą pačią vietą.

Iš Mostaro pakeliui į Sarajevą nusipirkome dėžę ką tik nuskintų sultingų persikų – tas malonumas mums kainavo 5 litus (koks litas už kilogramą). Agnė juokėsi iš Kasparo, kad jis apsitaškė persikų sultimis, o paskui pačiai nutiko ta pati situacija. „Persikas nuo medžio netoli terieda“ – pasakė Kasparas.

Kelias nuo Mostaro iki Sarajevo labai nuostabaus grožio, vedė per Neretva upės kanjoną. Tai vienas iš gražesnių BiH kelių. Šiomis gražiomis vietomis nutiesti ir traukinio bėgiai. Labai ilgai bandėme foto aparatais užfiksuoti traukinuką, kurį praminėme vaiduokliu – taip lengvai jis išsisukdavo nuo mūsų objektyvų. Važiuojant šiuo keliu gimė daina apie šieno ravėjimą (netyčiom išsprūdo, besiklausant Coldplay dainos „Paradise“). Dainuoti per šio dainos priedainį reikia „Šieną rav šieną rav, Bosnijoooj šieną rav“.

Ta linksma daina, nepatikėsit, bet vis dar keliavome pirmą dieną BiH, kuri jau ėjo vakarop. Su tokiais turiningais sustojimais suvokėme – Sarajevo nepasieksime. Tai buvo pirmas mūsų nukrypimas nuo išankstinio plano, tad nutarėme ieškoti nakvynės. Nepatiko vienas kempingas prie kelio, nutarėme važiuoti link raftingo vietos prie Konjic.

Konjice buvo uždaryta viena gatvė, reikėjo važiuoti aplinkeliu. Mums nerandant kur pasukti, žmonės ir vaikai, pamatę „lietuviškas ausytes“ ant mašinos veidrodėlių, rodė rankomis kelią, kur važiuoti. Ir Kasparui teko ištarti „aš myliu Bosniją“. Dar kartą įsitikinom bosnių paslaugumu ir draugiškumu.

Kelias link stovyklavietės buvo ypatingas – kilome į pirmą kalną ne tokiais gerais keliukais ir dar temstant. Tame kelyje sutikome mistiškai, bauginančiai atrodančią vyresnio amžiaus moteriškę, kurią Kasparas praminė šmėkla. Įtampa augo. Buvo išreikštas noras apsistoti, bet kurioje sodyboje šalia kelio, nes niekas nenorėjo važiuoti atgal tuo pačiu keliu. Visgi Vytenio tikėjimas jau beveik tamsoje mus atvedė į nuostabų rojaus kampelį – kempingą netoli Buračko ežero, iš visų pusių apsuptą kalnų. Kaina už kempingą buvo neįtikėtinai pigi – 5 eurai už palapinę (ir jokių daugiau mokesčių). Pasistatėm palapines per 10 min, o mus ypatingai stebėjo (nužiūrinėjo) kiti kempingo gyventojai, kurių buvo vos keletas. Toliau – nuogalių maudynės mistiniame ežere naktį, soti vakarienė kempingo restoranėlyje, saldus, nors ir šaltas miegas, ar gali būti nuostabesnė atostogų diena?

Vietos grožis taip užbūrė, kad nutarėme pasidomėti raftingo galimybėmis čia, o ne Taros upėje, kaip kad planavome iš pradžių.

Video:

Akimirkos:

 

Šiame bloge pasakojame penkių draugų kelionės po Vakarų Balkanų šalis (Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, Makedoniją, Serbiją) įspūdžius 2012 m. vasarą. Nesame žurnalistai, istorikai ar profesionalūs keliautojai – šiame bloge rašome tai, ką patyrėme ir tikimės, kad mūsų patirtys įkvėps ir dar bent keletą žmonių aplankyti šį įdomų Europos kampelį. Kviečiame skaityti, diskutuoti, klausti, (ne)sutikti su mūsų įžvalgomis ir dalintis savo įspūdžiais, tiems, kam teko ten pabuvoti. Skaitykite visus įrašus adresu: http://balkanai.krc.lt.

Scroll to top