fbpx

Kalba Balkanai: Albanija

Liepos 1 d.

Juodkalnijos – Albanijos pasienyje eilių nebuvo, pasus tikrino ilgai abejose pusėse, tačiau pravažiavome be jokių problemų. Jokių kyšių reikalavimų ar kitokių kabinėjimųsi. Pirmas įspūdis Albanijoje buvo šokiruojantis – reikėjo važiuoti neasfaltuotu prastos kokybės žvyrkeliu. Vėliau iki Škodros miesto visas kelias buvo naujai asfaltuotas, tačiau greičio limitas – 30 km/val. Kepino karštis, kuris vėliau įsidienojus pasiekė 38C. Atvažiavus į Škodrą suradome turistų informacijos centrą, tačiau jis nedirbo, nes buvo sekmadienis. Nuėjome prie spaudos kiosko ir paklausėme, kaip nuvykti į Thethi, kalnų slėnyje įsikūrusį miestelį. Niekas nesuprato, kur mes norime nuvažiuoti. Tada parodėme knygą, jie atsikvėpė ir pasakė, kad tai tariasi “fef” ir penkiese, pasitelkę popierių su tušinuku aiškino kelią. Albanų kalba mums buvo visiškai nesuprantama, nepanaši į nei vieną kalbą, kurią mokėjome, tad reikėjo pasitelkti vaizduotę. Supratome, kad iš Škodros į Thethi mikroautobusiukai išvyksta anksti ryte 6 ar 7 val., o savo mašina galima nuvažiuoti iki Boge miestelio, o po jo su lengvąja mašina nebeįmanoma važiuoti.

Užsukome į kavinukę nusipirkti gaivinančių gėrimų ir ten radome sklandžiai angliškai kalbantį vaikinuką padavėją, kuris daug metų gyveno Kanadoje. Jis mums trumpai papasakojo, kad Thethi labai gražu, kad iki Bogos tikrai galime nuvažiuoti patys. Pridūrė, kad albanai, pamatę mus, užsieniečius turistus, stengsis pasipelnyti ir kad turėtume derėtis.

Nenorėjome nakties praleisti Škodroje, tad paskambinome Lonely Planet knygoje nurodytais Theti gyvenančių šeimų telefonų numeriais. Viena šeima pažadėjo suorganizuoti transportą, kad mes galėtume nuvažiuoti iki Thethi. Per nepilną valandą pasiekėme Bogą, o kelyje paskambino šeimininkų vaikas ir pasakė, kad rado mašiną ir kad mums laukti miesto pabaigoje. Sužinojome, kad nakvynė su maitinimu kainuos po 20 EUR žmogui. Atvykus į sutartą vietą ir laukiant žadėto transporto su mumis pasilabino 12 m. mergaitė, užklausė iš kur mes esame, po to pasiūlė parkingą už 5 EUR parai. Kiek brangoka, bet nutarėme mašiną palikti ten, pasiėmę tik reikalingiausius daiktus porai dienų.

Džipas atvyko su itališkai kalbančiu vairuotoju, tad mūsų merginos pasitelkė ispanų kalbos žinias. Kelias per kalnus – prastos kokybės duobėtas žvyrkelis, tad juo tikrai įmanoma važiuoti tik su džipais arba aukštais mikroautobusais. 20 km atstumą reikėjo važiuoti apie 1val. 30min. Pusiaukelėje užkilome į 1670 m aukštį, važiavome pro nuostabaus grožio skardžius, prie kurių stovėjo paminklai į apačią nugarmėjusiems žmonėms. Jau vakarop, apie 20 val. pasiekėme Theth slėnį ir mus pasitiko puikiai angliškai kalbantis šeimininkų sūnus, kuriam 16 metų.

 

Nuostabus slėnis, iš visų pusių apsuptas kalnų, gaivus oras, kuriuo džiaugėmės po alinančių dienos karščių. Labai džiaugėmės čia atvykę. Sulaukėm vakarienės, o maistas čia – viskas, kas vietoje užauginta ir pagaminta – ožkos sūris, aviena, salotos, daržovių sriuba. Paklausinėjome, ką galime nuveikti apylinkėse. Vėliau susipažinome su kitu šeimininkų sūnumi, kuriam 12 metų ir kuris neįtikėtinai gerai ir sklandžiai kalbėjo angliškai ir dar mėgo skaldyti „bajerius“. Nuėjome į kaimo barą pažiūrėti Europos futbolo čempionato finalo, tačiau iki galo neišbuvome, suėmė miegas. Apgyvendino dvejuose kambariuose, kuriuose yra po keturias lovas. Tualetai, dušai europinio standarto, tik elektrą labai taupo – šviečia vos vos. Sutarėme, kad ryt samdome gidą (20 eurų dienai), kuris nuves mus iki mėlynosios akies.

Liepos 2 d.

Išsimiegojome puikiai, susirinkome pusryčiauti 8 val. Gavome čia keptos duonos, ožkos sūrio, neužplakto iki galo sviesto, figų uogienės ir vietinio medaus. Atėjo mūsų gidas, tad išėjome pasivaikščioti. Nežinojome tiksliai, kas ta mėlynoji akis ir kiek truks kelionė (3 val. į abi puses, ar į vieną pusę), o gidas angliškai mokėjo tik kelis žodžius. Ėjome pro kaimą, kanjoną, labai ilgai keliavome paprastu keliu, leidomės žemyn. Saulė švietė ir oras po truputį kaito. Po beveik trijų valandų pasivaikščiojimo pasiekėme mėlynąją akį – tai kalnų upės darinys, atrodantis kaip mėlynos spalvos akis. Nusimaudėme jos lediniame vandenyje, kuris puikiai atgaivino. Eiti atgal buvo be galo karšta – galvojome, kad čia, kalnuose, bus vėsiau, bet gerokai klydome. Stojome keletą kartų šešėliuose, gėrėme vandenį, tas karštis labai vargino, ypač kai reikėjo kilti į viršų. Pagrindinis motyvatorius grįžus buvo laukiantis vakar Škodroje nupirktas arbūzas ir šaltas dušas. Arbūzą greit sukirtome ir patraukėme pietų miegelio, po kurio, atsigavę, susirinkome į prie namo esančią pievelę skaityti knygų ir atsipalaiduoti. Pavakarieniavę avienos, sūriu įdarytos paprikos ir baklažanų sriubos, vos sutemus, po 21 val. vėl patraukėme miegoti.

Video: Albanijos Alpės

Liepos 3 d.

Anksti (6.30) kilo Vytenis, Agnė ir Kasparas, kurie nutarė aplankyti vietinį krioklį, iki kurio buvo apie valanda kelio. Ryte buvo nekaršta, ėjome pavėsiuku, tad žygis buvo labai malonus. Prie krioklio turėjome šiek tiek pakopti, ir jį pasiekus buvo labai malonu, tarsi pasiekus kalno viršūnę. Eiti namo nutarėme kitu keliu, truputį pasiklydome, perėjome vienos sodybos teritoriją ir perlipome tvoras, tačiau eiti kita puse buvo kur kas įdomiau – ir vaizdai gražesni, ir ožkų sutikome, ir keliavome šešėliu. Grįžę papusryčiavome vietinių pusryčių ir kas patraukė vėl miegelio ar knygų skaityti. Sutarėme, kad iš vietos pailsėję išvyksime apie 12 val. ir bandysime tądien pasiekti Beratą.

Išvykę pasijutome nusivylę ir apgauti, kai reikėjo atsiskaityti už paslaugas. Už pervežimą nuo Bogos iki Thethi ir atgal paprašė labai didelės sumos – 160 EUR. Pakeliui grįžtant, vairuotojas su lengvąja mašina važiuojančiam slovakui pasakė, kad pervežimas kainuotų 50 EUR, tad manome, kad mus išdūrė ta svetinga ir miela mus priėmusi šeima, nors su ta kaina (10 000 lekių jų valiuta į vieną pusę buvome patys sutikę). Tai gerokai mums numušė nuotaiką, supratome, kad tas Kanadoje gyvenęs albanas mums sakė tikrą teisybę ir kad turėtume būti kur kas atidesni.

Kelionė iki Berato ėjosi puikiai, keliai buvo geri, pasitaikė net keturių eismo juostų kelių. Pakeliui sugraužėme lauže iškeptą kukurūzą iš močiutės pakelėj, apsipirkome parduotuvėj su fiksuotomis kainomis. Vienam kely sustabdė policininkai (stabdė visus) ir rimtai aiškino, kad mes viršijom greitį, neva mus nufotografavo radaras (134 km/h vietoj leistinų 90 km/h). Galvojom vėl mus nori apgauti, policininkas atrodė labai rimtai, sakė „Vytenis, Lituanie, problem“, ir rašė ant popieriuko ką blogai padarėm. Paskui priėjo kitas policininkas, juokėsi ir pasakė galim važiuoti toliau – supratom, kad tai tiesiog pokštas. Skaniai nusikvatojom ir važiavom toliau.

 

Kelias prieš pat Beratą jau buvo duobėtas ir panašus į tokį, kokio tikėjomės Albanijoj. Privažiavę Beratą sustojome prie informacijos centro. Čia mums pasiūlė apsistoti namuose pas žmones, iškart atėjo malonus, itališkai kalbantis senukas, kuris pačiame miesto centre pasiūlė savo kambariukus, labai gerai įrengtus, po 12 EUR žmogui su pusryčiais. Sutikome, įsikūrėme ir patraukėme į miestą. Miestas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, su senais namukais ir pilimi ant kalno, ant kurio iškart patraukėme. Belipant į kalną sutikome mergaitę, kuri mus pakvietė į savo kiemą, pasiūlė atsigerti vandens ir pakvietė savo seses pasilabinti – maloniai pasišnekėjome. Vaizdai nuo pilies – puikūs, kalnai, miesto panorama, upė. Ant kalno – buvęs krikščionių kvartalas su išlikusiomis, bet nebeveikiančiomis 13-14 a. bažnyčiomis. Apačioje – pilnas dūzgiantis nuo žmonių masių miestas – atrodo, kad visi pasibaigus karščiams išėjo į miestą pasivaikščioti. Užėjom į vieną kavinukę pavalgyti, labai pigiai paužkandžiavom. Miestas apie 22-23 val. staigiai ištuštėjo. Džiaugiamės galėdami pamatyti Beratą vakare, nes dieną nuo karščio kaži ar būtume ką nors pamatę.

 

Ši diena buvo didžiausio kelionės nusivylimo diena (dėl kainos už pervežimą), bet vėliau Albanija ir vėl pradėjo mums po truputį patikti. Reikia čia būti atsargiems, nesileisti apgaunamiems, bet iš esmės čia gera ir malonu būti.

Liepos 4 d.

Pusryčiams mūsų šeimininkas pasiūlė sūrio, duonos, uogienės ir kiaušinį. Pavalgėm, susidėjom daiktus į mašiną, kurią buvom palikę miesto centrinėje gatvėje ir išėjom pasivaikščioti į miesto rajoną, kurio vakar nespėjome aplankyti – Goricos. Tuomet kavinukėj dar išgėrėm kavos ir natūralių sulčių. Kainos Albanijoje labai neapriboja, tačiau mums turintiems ribotą kelionės biudžetą geriau neįsijausti. Kol kas Albanijoje dar valgyti patys nesidarėme.

Pajudėjome į Pietus link jūros. Pirma kelio atkarpa Berat – Fier, buvo labai baisi dėl tragiškos kelio būklės. Mūsų Kia tikrai atkentėjo toj vietoj. Kelyje radome mūsų kelionės gido apibūdintą „most bizaar attraction in Albania“ – namą-laivą. Tikrai keistokas. Privažiavus Vlora, kelias pasitaisė – nauja puiki autostrada – puikiai parodanti kontrastus Albanijoje. Sustojom Vloroje, pasižiūrėjom į žmonių perkrautus paplūdimius ir patraukėme žemyn, prie Jonijos jūros (kuri prasideda žemiau Vloros). Pirmas smarkus pakilimas į viršų – llorgala pass – 1027 m. aukščio, bet labai status, tad kai kuriuos mūsų kelionės draugus pradėjo pykinti, o mašinoj reikėjo išjungti papildomus prietaisus (kondicionierių, radiją). Vaizdelis nuo viršaus – vertas tų pakilimo kančių – skaidraus vandenėlio paplūdimiai ir kalnai.

Užsukom į vieną iš pirmų kurortinių miestelių Dhermi – visi norėjo valgyti. Kas užsisakė jūrų gėrybių nenusivylė – Agnė už 10 lt. gavo porciją šviežių midijų, Sandra – jūros maisto rizoto. Picos buvo kepamos ilgiausiai, bet nenuvylė – čia jos kepamos malkomis kaitinamose krosnyse.

Toliau patraukėm dar labiau į Pietus. Užsukom prie Himaros apžiūrėti kempingo, buvo apie 16val., Sandrai labai patiko ir ji pasiūlė pasilikti. Visgi nutarėme dar vykti į Pietus ir paieškoti vietos nakvynei arčiau Sarandos, aplankyti Unesco saugomą Butrintą. Nuvykę iki Butrinto nusivylėme – tai romėnų laikų griuvėsiai, aptverti tvora, o įėjimas kainavo žmogui apie 18 lt., tad nutarėm dar patikrinti šalia esamus kempingus. Deja, juos nieko gero neradome – ilgai svarstėme ką daryti ar vykti toliau link Gjyrokasterio, ar grįžti valandą kelio atgal iki gražaus kempingo. Nusprendėme grįžti atgal. Tad į kempingą grįžom apie 20 val. Čia greit pasistatėm palapines ir išėjom nusimaudyti. Po to įsikūrėm ant gražių gultų su lempelėmis, valgėm prieš dieną nusipirktą arbūzą ir smagiai šnekučiavomės.

Vakare nusprendėme nebevažiuoti į Gjyrokasterį, baisiuoju Gjyrokasterio – Korca keliu, o grįžti atgal iki Fiero ir važiuoti kaip manoma geru keliu į Ohridą pro Elbasaną. Taip išsaugosime ir rezervinę dieną.

Liepos 5 d.

Naktis praėjo gerai, atsikėlėm tik apie 8val. Palapinės buvo šešėlyje, tad nebuvo karšta. Niekur neskubėjome, ėjome maudytis, skaitėme knygas. Ant jūros kranto pasidarėme pusryčius – Sarajave pirktus naminius makaronus su tunu.

Vėliau paaiškėjo, kad Agnė netyčia su savimi paėmė ne mūsų tinklinio kamuolį. Kelionėje link Ohrido ieškojome užkandinės, kur išleisti paskutinius albaniškus pinigus. Dėl užkandinės nepasisekė – kaimuose greito maisto užkandinės neradom, matyt nėra tradicijos, kad žmonės ten valgytų. Tad paskutinius pinigus išleidome pakelėje pardavinėjamiems vaisiams ir daržovėms – šviežiems pomidorams, figoms, nektarinams, arbūzui – nepasigailėjom, kad tai padarėm.

Albanijos TOP

Lankytinos vietos

  1. Thethi – puiki vieta praleisti laiką kalnų apsuptyje, valgant natūralų maistą, vaikščiojant po apylinkes.
  2. Berat – puikus miestas su tūkstančiu langų.
  3. Jonijos jūros pakrantė – skaidrus vanduo, kalnai, nepergrūsti paplūdimiai. Kelias palei Jonijos jūrą beveik niekuo nenusileidžia kroatiškajam atitikmeniui.

Filmas „Slogans“ apie mokytojų gyvenimą komunistinio rėžimo laikais Albanijoje, kai reikėjo iš akmenų dėlioti komunizmą šlovinančius šūkius – „Sloganus“.

Žmonės

Žmonės bendraujantys, paslaugūs, su geru humoro jausmu. Dažniausiai kalba itališkai, o vietinę kalbą suprasti ypač sunku. Reikia būti budriems, kad nereiktų sumokėti kur kas daugiau, nei kad moka kiti.

Keliai

Tikri kontrastai – arba puikios kokybės nauji keliai, arba tragiški, duobėti keliai, kuriais važiuojant labai gaila mašinos. Mokėti už kelius nereikia.

Mitai

  • Visi Albanijoje važinėja tik su „Mersedesais“. Taip, „mersų“ daug, tačiau dabar matyti ir nemažai kitų markių automobilių.
  • Visur pilna bunkerių. Iš aprašymų, nuotraukų galvojome, kad tų bunkerių bus kur kas daugiau. Yra jų, tačiau per daug akies nerėžia.
  • Albanijoje nesaugu. Jautėmės saugiai – tiek gyvendami pas žmones, tiek kempinge, tiek kelyje. O vairavimo kultūra – tikrai ne blogiau nei Vilniuje, tik Albanijoje mieste važiuojama lėtai.

Akimirkos:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to top