fbpx

Įvyko tarptautiniai jaunimo mainai „An Archaic City on the Junction of Cultures“ Turkijoje

2009 m. spalio 4 diena. Pietrytinėje Turkijos dalyje netoli Sirijos sienos esantį Gaziantep miestą užplūsta vieningai nusiteikę svetimšaliai – rumunai, prancūzai, lenkai, olandai ir, žinoma, mes, lietuviai (po septynis dalyvius iš kiekvienos šalies). „An Archaic City on the Junction of Cultures“ (liet. „Archajiškas miestas kultūrų sandūroje“) – tai mūsų, jaunuolių, kalbančių skirtingomis kalbomis ir puoselėjančių visiškai skirtingą kultūrą, kelius suvedusių jaunimo mainų pavadinimas. Mus pasitinkantys ir visą laiką globojantys turkai iš karto sužavi savo draugiškumu: merhaba, mieli svečiai! Merhaba, Turkija!

Į Gaziantep atskrendame naktį. Pirmasis įspūdis šiek tiek išgąsdina: nusileidžiame smėlynuose, aplinkui nesimato jokių pastatų, tamsu ir tvanku, atmosfera mistiška. Mus pasitikę turkai mažu autobusu nugabena mus iki gyvenamosios vietos – baimė po truputį ima slūgti, kai pro autobuso langus pamatome pirmuosius daugiaaukščius… daugybę daugiaaukščių namų. Taip, gyvybė čia yra, mes saugūs.

Programa prasideda kitą dieną. Pastebimas visuotinis miego trūkumas, tačiau visi puikiai su tuo susidoroja: juk taip norisi kuo greičiau su visais susipažinti ir imtis bendros veiklos. Pirmoji kultūrinė pamoka – kitoks laiko suvokimas. Mus, prie griežtos sistemos pripratusius jaunuolius, iš karto nustebina tokia sistema: jeigu pranešama, kad susirinkimas vyks po 5 min., reikia tikėtis, jog susirinkimas vyks mažiausiai pusvalandžiu vėliau. Nors iš pradžių mums tai atrodo nesuvokiama, prie šios sistemos greitai priprantame ir vėliau ja visai nebesistebime. Tikriausiai vienintelis dalykas, dėl kurio, laiko atžvilgiu, niekada nekyla nesklandumų, yra skrandžių pildymo ritualas – pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Jų niekada nereikia laukti, nes jų laikas niekada nesikeičia. O tai – antroji pamoka: turkų kultūroje virtuvė užima ypatingą vietą. Turkai, ypač Gaziantep srities gyventojai, ja labai didžiuojasi ir, be abejo, savo virtuvės subtilybėmis žavi kitataučius.

Kaip ir būdinga daugumai jaunimo mainų, pirmosios dienos skiriamos susipažinimui. Tačiau susipažinimas neapsiriboja vardų išmokimu – tai kur kas daugiau. Vis dėlto, per pirmąsias dienas tespėjame įsiminti vieni kitų vardus (gana nelengvas uždavinys – juk dalyvauja maždaug 40 žmonių), o po savaitės gyvenimo kartu vieni apie kitus žinome kur kas daugiau. Dabar jau visi jaunimo mainų dalyviai žino, kur tiksliai yra Lietuva, kur Lenkija ir kur Olandija. Kiekvienam teko ragauti tradicinio kiekvienos šalies maisto. Kiekvienas moka pasisveikinti, palinkėti gero apetito arba pripažinti savo meilę daugiau nei dviem kalbomis. Visi moka šokti skirtingų šalių tradicinius šokius! Vienas iš įspūdingiausių įvykių – turkų kultūros vakaras: inscenizuojame vestuvių ritualą. Turkai ne tik išmoko mus pagrindinių šokių žingsnelių ir pagrindinių frazių, – jie aprengia mus Gaziantep regiono tautiniais rūbais. Tai visiškai kitoks kitos kultūros pažinimo metodas: mes neskaitome straipsnių ir neaptarinėjame nuotraukose pavaizduotų kostiumų. Mes juos apsivelkame, mes jaučiame, kaip veržia liemenį juosianti juosta, mums nepatinka, kad kaktą spaudžia uždėta kepuraitė ir t. t. Empiriškas pažinimas – geriausia pažinimo forma!

Turkai supažindina mus ne tik su savo kultūra, bet ir su pačiu miestu. Su jo praeitimi, dabartimi bei ateitimi, kviesdami bet kada sugrįžti ir būti ateities dalele. Mes gyvename Gaziantep universiteto teritorijoje, aplankome senovinę Dülük dalį, grožimės mečetėmis, žingsniuojame moderniosios miesto dalies gatvėmis, užsukame į tipišką turkišką turgavietę, apsilankome savivaldybėje, linksminamės 5 žvaigždučių viešbučio apačioje specialiai mums surengtoje diskotekoje ir valgome prabangiuose restoranuose. Tai ne europietiškasis Stambulas, ne turistams skirta Antalija ar Ankara, – tai pati tikriausia Turkija. Turkija, kurią pažinti pavyksta ne kiekvienam.

Trečioji pamoka – kalbos nemokėjimas nėra kliūtis. Jau pirmąją dieną pastebime, kad ne visi moka kalbėti angliškai, taigi iš karto kyla problemų dėl komunikavimo. Tai kelia nepasitenkinimą, nes anglų kalbos mokėjimas – svarbus punktas, pildant anketą dėl dalyvavimo mainuose. Vis dėlto organizatoriai mėgina mus nuraminti: juk kalba nėra kliūtis. Taip netgi geriau – bendrauti nemokant anglų kalbos gali būti sudėtinga, tačiau tai nėra neįmanoma. Taip galima pasiekti bei išmokti kur kas daugiau. Ir iš tiesų… atsimenu paskutinę naktį prieš išvykstant namo: turkas Akif sėdi šalia mūsų ant žemės ir įnirtingai varto jau suplyšusio turkų-anglų kalbos žodyno lapus. Ten jau sužymėtos jam svarbiausios frazės. Jis atverčia puslapį ir mėgina mums skaityti arba baksteli pirštu: „I will miss you, I like you, Thank you, I will never forget you“ ir t.t. Apima vaikiškas džiaugsmas. Nuostaba. Žavesys. Juk jam nebūtina viso to sakyti, nebūtina taip stengtis, tačiau jis nori, kad mes visa tai žinotume. Juk, matyt, ir mes padarėme jį laimingą, jeigu jis visais būdais mėgina tai pasakyti.

Intensyvi dienotvarkė, bemiegės naktys, nenutrūkstantis juokas – teigiamų įspūdžių pilna savaitė. Tas pats autobusas, prieš savaitę atvežęs mus į universiteto teritoriją, spalio 12 d. naktį/rytą išveža visus atgal. Su vienais atsisveikiname „savu“ tapusiame kiemelyje, su kitais – Stambulo oro uoste, su lietuvaičiais – jau Lietuvoje. Ir velkame kiekvienas savo lagaminą savo keliu – ten, iš kur atėjome. Tačiau tai nėra pabaiga – tai tegali reikšti naujų atradimų pradžią. Ir visų mūsų keliai anksčiau ar vėliau neišvengiamai vėl susikirs. Nekalbu tik apie Lietuvą. Draugai turkai sakė: „When you come back, be sure there are more than ten places you can stay at!“. Mums atviros mūsų draugų bei jų šeimų namų durys. Jiems atviros mūsiškės. Atviros jų ir mūsų širdys. Tai labai svarbūs draugystės elementai: atvirumas, nuoširdumas, svetingumas. Tarptautinės draugystės skatina kultūrinį supratingumą, jaunimo toleranciją bei aktyvumą, žada bendrą ateitį, daug naujų pamokų. Juk to mes ir siekiame.

Akimirkos iš mainų Turkijoje:

Gabrielė Jokubauskaitė

Siunčiančioji organizacija į šiuos tarptautinius jaunimo mainus Lietuvoje buvo Kūrybinės raiškos centras. Tai yra nevyriausybinė jaunimo organizacija, kuri susikūrė 1999 m. Kuršėnuose. Asociacija vienija aktyvius jaunus žmones ir su jaunimu dirbančius žmones, kurie ugdo tolerantiškus, besimokančius ir kritiškai mąstančius piliečius.

Organizacija siekia sukurti erdvę žmonių saviraiškai, iniciatyvai ir ugdymuisi, atsižvelgiant į jų poreikius. Kūrybinės raiškos centras kuria ir vykdo vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų neformaliojo ugdymo ir mokymų programas, siekia prisidėti prie jaunimo veiklos kokybės gerinimo, nevyriausybinių organizacijų plėtros bei kuria sąlygas mažiau galimybių turintiems žmonėms aktyviai dalyvauti visuomenėje.

Daugiau informacijos apie Kūrybinės raiškos centrą, jo vykdomas veiklas rasite www.krc.lt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to top