[2008-11-12] Pamokanti Ossi Bussi apsilankymo Kilkyje istorija
EST projekto veiklos
šiandien į Kilkį atvažiavo spalvotas, išpaišytas autobusas, kuriuo keliauja laisvųjų menininkų grupelė. Vaikinukas iš Suomijos jį vairuoja, šioje šalyje autobusas ir startavo. Kartu su juo keliauja dvi suomės, brolis latvis, ir epizodiškai prisijungia menininkai iš skirtingų šalių. Tokiu būdu kelyje nuolat yra nuo keturių iki aštuonių hipiškai atrodančių jaunuolių, kurie spinduliuoja gėriu ir laisve.
Kadangi Kilkis yra šiaurėje netoli sienos, tai buvo pirmas Graikijos miestas, į kurį spalvotas autobusiukas užsuko pakeliu iš Bulgarijos. Ten jie praleido keletą savaičių, organizuodami nemokamus workshop‘us jaunimui mokyklose, gatvėse ir tautinių mažumų, kaip pvz. romų, bendruomenėse. Internete adresu http://www.vaellalaella.net/ossibussi/ galite rasti nuotraukų iš jų organizuojamų renginių, o kas mokat suomiškai – galite ir daugiau sužinoti:).
Į Kilkį jie užsuko trumpam, pakeliui į Salonikus, kur tikisi surengti gatvės pasirodymų bei apsilankyti miesto mokyklose. Į mūsų centrą atėjo pasitikrinti pašto, nes ši paslauga pas mus nemokama, o jie neturi nuolat veikiančių mobilių telefonų ir internetas yra būdas susigaudyti pasaulyje:).
Gal taip ir būtų likę nepastebėti, pasinaudoję internetu ir išvažiavę. Bet dėl išskirtinės išvaizdos jie patraukė darbuotojų dėmesį ir šie tiesiog užklausė, iš kur jie atvykę ir kuo užsiima. Taip sužinojom apie jų neoficialų Ossi Bussi (angl. Happy Buss) projektuką. Sukirbėjo mintis: kokia puiki proga! Galime užmegzti kontaktą su jais ir suorganizuoti meninį užsiėmimą vietos jaunimui! Nuostabu, paprasta ir nieko nekainuoja!
Išvystėm idėją. Surinktumėm nedidelę grupelę jaunuolių, surengtumėm planavimo ir eskizavimo susitikimą, pasiruoštumėm, ir kitą rytą visi kartu atnaujintumėm autobuso piešinį. Piešti ant autobuso važiuotumėm ant kalno šalia Kilkio, pabaigę piešinį grįžtumėm į miestelį, apvažiuotumėm keletą garbės ratų, o sutemus menininkai padarytų ugnies šou. Viskas paprasta, realistiška, lengvai įgyvendinama.
Su didžiuliu entuziazmu ėmėmės detalesnio planavimo, išsirinkom tinkamiausias datas, aptarėm užsiėmimų trukmę, reikiamą aplinką, jaunuolių skaičių ir t.t. Beliko gauti Centro valdžios sutikimą ir tam tikrą pagalbą – dėl patalpų planavimo susitikimui ir dėl informacijos sklaidos.
Deja, nutiko man netikėtas ir gerokai nuvylęs dalykas. Mums uždraudė organizuoti šį reikalą, paprašė nutraukti bendradarbiavimą su jaunaisiais menininkais jam dar dorai neprasidėjus, ir atskaitė moralą, kaip reikia būti atsargioms ir prieš imantis bet kokių pažinčių ir bendradarbiavimo – pasitarti su valdžia.
Kadangi su menininkais idėjų generavimas ėjosi puikiai, ir buvo gera proga kol jie neišvažiavę šnektelti detaliau apie planuojamą renginuką, mes tuo pačiu juos pakvietėm į savo namus. Jie net neprašė, būtų miegoję autobuse kaip ir visą laiką, tačiau mes pasiūlėm labai nuoširdžiai, tikėdamos tuo, ką darom. Pasirodo... Centro darbuotoja, sužinojusi apie tai, paskambino savivaldybės darbuotojui, atsakingam už jaunimo reikalus. Paprašė, kad jis atvyktų į Centrą ir pasikalbėtų su manim. Ir uždraustų ne tik nakvynę, bet ir renginį. štai kaip negražiai viskas gavosi. O mano paprašyti duoti argumentų, kodėl atsisako tokios nuostabios renginio idėjos, atsakė labai trumpai ir aiškiai: šie menininkai gali būti narkotikų prekeiviai.
Va taip va. Menininkas, važiuojantis per pasaulį spalvotu autobusiuku ir gatvėse mokantis romų vaikus piešti, tikriausiai yra narkotikų prekeivis. Žinoma, dredai ant jo galvos ir spalvoti lininiai bei vilnoniai rūbai tik padidina šią tikimybę. Ir apskritai, jei būtų normalūs žmonės (ne narkotikų prekeiviai:)), tai sėdėtų savo Suomijoj ir kaltų pinigą. Neaišku išvis ko išsibastė iš namų su tuo spalvotu autobusiuku.
Aš žinau, kad norint parduoti narkotikus nebūtina nuo Suomijos iki Graikijos atvairuoti autobusą, tą visada galima padaryti labai lengvai ir savo gatvėje. Dar žinau, kad jei jie ir turėtų narkotikų, jei man pasiūlytų – aš atsisakyčiau. Nes ne vieną kartą gyvenime man yra pasiūlę, ir aš atsisakiau. Nes aš garsiai ir išdidžiai galiu pasakyti, kad esu kategoriškai PRIEš narkotikus. Nebijau. Ir žinau, kad jei norim apsaugoti jaunimą nuo narkotikų – turim juos mokyti atsisakyti, o ne užrakinti juos nuo kitokių žmonių. Ar išvažiavę studijuoti į Atėnus, Saloniukus ar Patrą, jaunuoliai iš provincijos nesutiks narkotikų prekeivių? Be to, jei ir sutiks, ar jie bus menininkai, dėvintys spalvotus rūbus? Pažinojau žmonių, kurie dalyvavo narkotikų prekyboj, ir turiu pasakyti, kad aš savo kasdienėse aprangose esu žymiai ekstravagantiškesnės išvaizdos negu jie:).
Taigi, susidūriau su dideliu iššūkiu savo projekte. Man sako: yra erdvė tavo iniciatyvai, siūlyk ir daryk. Ir kai pasiūlau kažką konkretaus – iš baimės to yra atsisakoma. Ir aš neturiu bendruomenės pasitikėjimo, kad sugebėsiu jaunimą apsaugoti. štai kodėl nėra lengva būti EST savanoriu. Ypač provincijoj, kurioje žmonės mąsto kitaip. Bijo. Ir yra įsitikinę, kad jų atsargumas pasitarnauja bendruomenei, todėl nenori jo keisti.
Todėl kiekvieną idėją iniciatyvai nuo šiol turėsiu dvigubai pasverti. Bet tikiuosi, kad mano tikėjimas nebus nuslopintas ir rasiu būdų jas įgyvendinti. Be to, mąstau, kokią iniciatyvą galima būtų surengti būtent ksenofobijos, išankstinių nuostatų, bei žinoma narkotikų prevencijos temomis:).
Erdvė asmeniniam augimui
Bet aš nebūčiau aš, man ne taip lengvai galima nustatyti ribas:). Todėl jau asmeniškai, nebe kaip Centro savanorė, pasisiūliau menininkams padėti suorganizuoti analogišką workshop‘ą ir piešimą ant autobuso SOS vaikų kaime Saloniukuose, nes ten turiu pažinčių.
Be to, pakviečiau juos rytinės kavos į savo namus. Politikai gali atriboti vietos jaunimą nuo susitikimo su įdomiais žmonėm, uždrausdami bendrą renginį. Bet negali atimti iš manęs galimybės išgirsti jų nuotykių, kuriuos jau patyrė važiuodami autobusu iš Suomijos link Pietų, sužinoti jų ateities planus, bei apskritai, pasidalinti mintimis apie pasaulį ir apsikeisti ta teigiama energija, kurią paprastai su savimi neša tokie žmonės kaip šie. Laisvė juos pažinti man labai svarbi. Nes tai yra laisvė apie mane. Apie nieką kitą. Ir niekas kitas iš manęs jo negali atimti.
