III dalis. Kroatija

Birželio 24 d.

Kroatija buvo pirmoji Europos Sąjungai ir Šengeno zonai nepriklausanti valstybė, į kurią važiavome, tad tikėjomės rimtesnio patikrinimo prie sienos. Maloniai nustebome, kad eilių nebuvo, Slovėnijos sieną pravažiavome labai greitai. Kroatijos pasienyje pareigūnas gražiai perskaitė mūsų vardus ir liepė Kasparui iš automobilio galo pasirodyti. Vėliau Kasparas paaiškino, kad tai ne pirmas kartas, nes turbūt jis primena kokį tai kalinį 🙂 Šitaip, su gera nuotaika, pasiekėme pirmąją mūsų kelionės lankytiną šalį.

Mokamomis, bet labai kokybiškomis autostradomis, greitai pašonėje palikome Zagrebą. Pravažiavus sostinės apvažiavimą išsukome į mažesnį kelią, vedantį link Plitvice ežerų nacionalinio parko. Kelias buvo labai įdomus, vedantis pro Kroatijos miestelius, kuriuose pirmą kartą pamatėme karo metu apšaudytas gyvenamųjų namų sienas.

Apie 18 val. pasiekėme dienos tikslą Plitvice ežerų nacionalinį parką (http://www.np-plitvicka-jezera.hr/en/index.php).  Visi buvome labai išalkę, tad mašinų parkavimo aikštelėje sukirtome ryte pasigaminto kuskuso. Nuėję į bilietų kasas sužinojome, kad parkas dirba tik iki 20val., o per tiek laiko nieko nespėtume apžiūrėti. Tad nutarėme susirasti nakvynės vietą ir parką aplankyti nuo pat jo atidarymo ryte.

Kasparas, kuris buvo atsakingas už Kroatiją mūsų kelionėje, turėjo kelių kempingų kontaktus, tad nuvykome apžiūrėti jų. Paaiškėjo, kad kempingas (http://www.np-plitvicka-jezera.hr/en/index.php?option=com_content&view=article&id=50&Itemid=65) vienam žmogui kainuoja 10 Eurų. Važiuodami keliu pastebėjome, kad labai daug namų siūlo išsinuomoti apartamentus. Todėl nusprendėme patikrinti keletą vietų ir apsistoti pas vietinius. Paieškos dėl mūsų iškeltų lūkesčių (ne daugiau 10 eurų žmogui, graži vieta, gražūs kambariai) kiek užtruko. Tiesa, nustebino aukštos kokybės apgyvendinimo standartai – atrodė tvarkingiau nei pas Palangos „bobutes“ – tvarkingi tualetai, dušai, virtuvėlės su visais reikalingais prietaisais ir indais ir pan.  Beieškodami užsukome į vieną sodybą kaime, kur mus pasitiko įdomi tarptautinė savanorių kompanija. Jie tvarkė aplinką, norėdami, kad kažkas taptų saugoma valstybės. Žmonės jau amžiuje, pavargę nuo fizinio darbo ir spėję atsipalaiduoti su trupučiu alkoholio buvo svetingi, siūlė maisto, bet dėl vietos trūkumo 5 žmonių priimti negalėjo. Dar po kelių minučių pokalbio atbėgęs kitas vyras pasiūlė vienai iš mūsų merginų pasilikti nakvoti. O vėliau pridūrė – „na gerai gerai, gali pasilikti dvi merginos…“. Nusijuokėme ir išvažiavome ieškoti kitos vietos. Tiesa, savanoriai siūlė statytis palapines ir gyventi šalia jų namo, tačiau norėjosi savo dušo ir tualeto.

Namelis, kurį išsirinkome buvo labai paprastas, bet kambariukai naujai suremontuoti. Gavome visą antrą aukštą su dviem miegamaišiais, virtuvėle ir dušu. Lauke gražiai matėsi miškais apaugę kalnai. Namų šeimininkas kalbėjo tik kroatiškai, tad į pagalbą pasikvietė savo mažametę dukrą Mateą (jai buvo koks 12 metų). Mūsų paprašė pasų dokumentams užpildyti, „dėl mokesčių policijos“ – paaiškino. Pasirodo, apgyvendinimas namuose yra legalus verslas ir tuo užsiimantys žmonės veda buhalteriją. Namai, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas turi reklaminius užrašus, yra jų reitingavimo sistema pagal raktų skaičių (kaip žvaigždutės). Beje, mes buvome birželio pabaigoje, tad gavome šiek tiek mažesnes, „ne sezono“ kainas.

Pasidėję daiktus ir Kasparui labai pageidaujant (visgi gipso nebebuvo, o nuoskauda dėl nesimaudymo Čekijoje vis dar buvo), išvažiavome ieškoti maudyklos. Nacionalinio parko ežeruose maudytis draudžiama, tad ieškojome kitos vietos. Visų pirmą nuvykome į Korana kanjoną, bet ten radome tik išdžiuvusią kalnų upę su vandens malūnu. Ant šlaito radome pastatytą taburetę. Nuo tuo laiko mūsų merginos labai pamėgo fotografuotis ant skirtingų kėdžių, skirtingose vietose.

Toliau ieškojome maudyklos, važinėjome pirmyn atgal, klausinėjome žmonių ir galų gale nusprendėme grįžti namo. Vytenis sakė, kad tas pasivažinėjimas jam buvo sunkesnis nei prieš tai tądien įveikti beveik 600km. O Kasparas užbaigė –  „Tai gerai, kad neradome tos maudyklos, nes aš maudytis net nenorėjau“.

Grįžę į laikinus namus vakarienei pasigaminome dar iš Lietuvos pirktų ryžių su karčiomis cukinijomis, pasigrožėjome kalnais ir anksti nuėjome miegoti.

Birželio 25 d.

Po aštuonių dešimt, vietiniu laiku, jau buvome Nacionaliniame Plitvice ežerų parke. Bilieto į parką kaina – apie 50 lt. žmogui, tačiau į šią kainą įeina ir pervežimai autobusais ir laiveliais. Buvome vieni pirmųjų turistų, bet su kiekviena akimirka jų vis daugėjo.

Video. Nacionalinis Plitvice ežerų parkas

Pats parkas mums visiems paliko labai gerą įspūdį. Viso apsilankymo parke metu reguliariai aikčiojome nuo įspūdingų krioklių grožio, žavėjomės „balkanine“ ežerų spalva, plika akimi puikiai matomomis žuvimis ir paukščiais. Parkas toks didelis, kad spėjome ne tik pasivaikščioti, bet ir paplaukioti laiveliu bei pavažiuoti autobusu, kuris labiau panašus į traukinį. Parke sutikome ir nemažai mūsų tautiečių. Be to, pamatėme savo namų šeimininką, kuris stovėjo su kirviu rankoje – paaiškėjo, kad parke jis dirba. Vėliau jį sutikome važiuojant traukinuku ir einant link savo mašinos – kiekvieną kartą visi draugiškai išsišiepę jam pamojuodavome. Nusprendėme, kad tas vyrukas mums buvo pats draugiškiausias žmogus iš visų sutiktų kroatų.

 

Po vidurdienio leidomės toliau į Kroatijos pietus. Nusprendėme prie Adrijos jūros važiuoti tik  pravažiavus Splitą ir taip praleisti labiausiai turistų pamėgtą Kroatijos pajūrio dalį. Pakeliui užkrimtome vietinėje krautuvėlėje nusipirktos šviežios baltos duonos. Net neprireikė skaityti knygos, kai dauguma užmigo. Kelyje laukė didžiausias mūsų pravažiuotas, beveik 6km ilgio tunelis, Sveti Rok (http://en.wikipedia.org/wiki/A1_(Croatia)). Jį pravažiavus pasijautėme pakeitę klimato zoną. Žalius kalnus ir miškus pakeitė uolos, o oro temperatūra iš mums įprastų 26-27C pasiekė 35-36 C. Pravažiavus Splitą vėl išalkome, tad stabtelėjome prie Adrijos jūros įlankos. Karštis pasirodė toks didelis, kad tai tapo greičiausi mūsų pietūs per visą kelionę. Ant automobilių stovėjimo aikštelėje įrengtų akmeninių stalelių buvo įmanoma išsikepti kiaušinienę, o riešutų sviestas nuo karščio neteko skonio.

 

Pagaliau privažiavome jūros pakrantę. Kaip ir tikėjomės kelias palei Adrijos jūrą teikė daug malonumo. Besigrožėdami vaizdais ir važiuodami per mažus pajūrio kaimelius, privažiavome miestelį pavadinimu Zaostrag (http://www.croatiaapartments.net/croatia/zaostrog/). Nakvynės paieškos ir vėl užsitęsė. Ilgai svarstėme tarp 2 variantų: nakvynė kempinge už 8-9 eurų žmogui ar puikiuose apartamentuose už 16 eurų. Tris kartus pravažiavę pagrindinę miestelio gatvę, užpildytą maudymosi kostiumais apsirengusių žmonių, nusprendėme apsistoti apartamentuose, bet vakarienę gamintis patys. Mūsų apartamentai buvo pačiame aukščiausiame name kaime, viršutiniame aukšte su terasa, iš kurios matėsi jūra ir kalnai. Kambariai įrengti puikiai, su visa reikalinga technika. Tiesa, šeimininkai sakė, kad paprastai už vieną nakvynę mokama 30% brangiau, tačiau pavyko susitarti, kad kaina nebūtų didinama. Beje, su vietiniais bendravome vokiškai – Kroatijoje ši užsienio kalba pakankamai populiari.

Įsikūrę, skubėjome išsimaudyti jūroje. Pirmųjų maudynių metu pamatėme, ką reiškia neturėti vandens batų. Šalia besimaudęs garbaus amžiaus vyrukas, staiga keturiomis pradėjo ropoti į krantą, atrodo, tarsi širdies smūgis jį būtų ištikęs. Pasirodo, jis užlipo ant jūros ežio ir po to, su žmonos pagalba, ištraukinėjo adatėlės iš savo kojos. Tai pamačiusi Kornelija tą patį vakarą nusipirko vandens batus – pigiau nei Lietuvoje, tiesa, neilgam, nes greit suplyšo.

Iš parduotuvės parsinešėm balto vyno, pasigaminome makaronų su tunu ir savo didelių apartamentų dideliame balkone su puikiu vaizdu, pavakarieniavome. Po to sekė naktinis pasivaikščiojimas ir pokalbiai. O prieš užmiegant teko nubraukti ne vieną juoko ašarą. Durų į balkoną stiklas buvo toks skaidrus, kad Sandra į jį atsitrenkė stačia galva. Pasijuokėme. Vėliau atsitrenkė Kornelija, rankoje nešdamasi Coca-cola stiklinę ir aplaistė visą stiklą. Vėl buvo juokinga, bet jau buvome ramūs, nes stiklas nešvarus – tikrai niekas nebeatsitrenks. Ir? Ir Sandra tai padarė dar kartą… Laimei, niekas nesusižeidė, o stiklas taip pat neišdužo. Galiausiai padarėme išvadą, kad ant tų durų reiktų užklijuoti keletą paukščių siluetų kaip kad daroma greitkeliuose.

Birželio 26 d.

Įsivažiavę į kelioninį ritmą, kitą rytą visi atsibudome dar prieš septynias. Net neišsiplovę dantų ėjome maudytis rytinėje jūroje. Vanduo buvo gaivus ir skaidrus. Pareinant užsukome į vietinę kepyklėlę nusipirkti duonos, o tuo pačiu pirmą kartą nusipirkome visuose Balkanų šalyse paplitusį tradicinį patiekalą – Burek. Tai lyg pyragas su skirtingais įdarais, dažniausiai su mėsa, sūriu, varške arba špinatais.

 

Tą dieną pranašavo žudantį karštį, todėl jau prie pusryčių stalo juokėmės, kad, kai visi tokiu oru būna prie jūros, mes iškeliaujame į miestą. Visgi, miestas ne šiaip sau, o Adrijos jūros perlu vadinamas Dubrovnikas (http://wikitravel.org/en/Dubrovnik).

Pakeliui į Dubrovinką reikėjo kirsti labai mažą Bosnijos ir Hercegovinos pajūrio dalį (bosniai gavo šį mažą, maždaug 15km, priėjimą prie jūros). Pasienyje vienoje vietoje stovėjo tiek bosnis tiek kroatas, o pamatę, kad turime pasus, jų net neatsivertę pažiūrėti, iškart praleido.

Atvyke į Dubrovniką pasistatėme mašiną netoli senamiesčio, didelėje parkavimo aikštelėje. Už valandą reikėjo sumokėti septynis su puse lito. Iškart patraukėme senamiesčio link. Karštis nuo pat pradžių varė į neviltį, bet sukaupę jėgas ir gerdami daug vandens visai smagiai viską apvaikščiojom. Turistų buvo daug, o pats senamiestis, aptvertas didžiule gynybine tvora, pasirodė labai įdomus. Gražios gatvelės, bažnyčios, prieplauka, fontanai, skulptūros, parduotuvėlės, muziejai ir restoranai. Bevaikštant priėjome gatvėje grojanti gipsy jazz muzikos ansamblį. Kornelija jų paklausiusi apie dešimt sekundžių priėjo nusipirkti kompakto. Muzikantai paprašė palaukti kol baigs groti dainą, bet Kornelija atšovusi, kad labai skuba, nes draugai laukia, gavo kompaktą ir atėjo pas mus. Vėliau, dar nekartą praėjome tuos muzikantus. Šitaip skubėti nereikėjo 🙂

Kadangi maisto kainos Kroatijos restoranuose labai didelės, ieškojome kaip čia pigiau išsisukus ir susiradome vietą, kuri siūlė kažką panašaus į mūsiškus dienos pietus – gavome sriubos, žuvies ir išgėrėme vyno taurę turbūt už 30 litų.

Prieš paliekant Dubrovniką atsisėdome ant laiptų suvalgyti ledų, o ten pasirodė padavėjas iš kito restorano. Jis buvo labai viskuo patenkintas, teigė, kad oras yra „amazing“ ir „spectacular“, o jis pats jaučiasi irgi „amazing“ ir „spectacular“. Grįžome į mašiną visiškai išprakaitavę, sukrapštėme paskutines Kunas susimokėti už mašinos stovėjimą, užsidėjome Kornelijos nusipirktą kompaktą ir atsisveikinome su Dubrovniku.

Buvome nusprendę apsistoti netoli Bosnijos ir Hercegovinos sienos, tam, kad kitądien reiktų mažiau nuvažiuoti. Išsirinkome miestelį prie jūros pavadinimu Klekas (http://www.klek.info/klek/klek-photos.html). Apsistojome mažame namelyje (Bungalow). Keturios lovos plius viena pristatoma, kondicionierius, dušas ir virtuvėlė, kainavo visiems 50 eurų. Vakarą ir vėl leidome prie jūros. Sandrai atėjo didžioji depresija, nes galvojo, kad dėl mūsų nuolatinio judėjimo ji taip ir liks neįdegusi. Sandros paklausus, o kaip ji norėtų įdegti, ji pirštu parodė į labai tamsios odos vyriškio po krūtimi susidariusią raukšlę… Besimaudydami žaidėme „broleli vaduok“ bei gerinome savo įgūdžius dailiajame plaukime.  Pavakarieniavus ir jau sutemus vėl ėjome prie jūros, kur pirmą kartą panaudojom iš Lietuvos atsivežtą kamuolį. Čia dar ilgai ilgai maudėmės šiltoje jūroje stebėdami besiritinėjantį mėnulį.

Tiesa, vos nepamiršome, tą dieną išbandėme muzikavimą po vandeniu. Instrukcija: žmonės sugula nugara ant vandens, o kiti – akmenėliais ar kitais instrumentais skleidžia garsą po vandeniu. Šis žaidimas „atspėk ritmą po vandeniu“ – buvo gan įdomus atradimas. Vieni gal jį jau seniai žaidžia, o mes nebijodami pabūt vaikais grožėjomės garsais, naujais atradimais.

Kroatijos TOP:

Gamta. Daug ežerų, juos jungiančių krioklių, žuvų, žalumos Plitvice nacionaliniame parke (http://www.np-plitvicka-jezera.hr/en/index.php). Rekomenduojame šį gamtos kampelį visiems keliautojams, net tiems, kurie vietoj turistų sambrūzdžio renkasi ramias vieteles. Vaizdai atperka viską.

Žmonės. Mūsų bendravimo patirtis su vietiniais žmonėmis Kroatijoje pakankamai ribota, tačiau drąsiai galime teigti, kad kroatai nebuvo itin svetingi. Labai dažnai buvome pasitikti šaltais žvilgsniais, o siekiant ką nors sužinoti reikėdavo nemažai pavargti. Galbūt taip yra dėl to, kad Kroatijos pajūris buvo nuolatos labai gerai vertinamas ir kroatams nereikia kovoti dėl turistų – turistai dažnai kovoja dėl apsistojimo vietų. Populiariausios užsienio kalbos – anglų ir vokiečių, nors buvo tokių aptarnavimo sektoriuje dirbančiųjų, kurie nemokėjo užsienio kalbų.

Keliai. Kroatijoje kelių mokesčiams išleidome apie 90 litų, tačiau mokėti buvo verta. Šalį nuo šiaurės iki pietų jungianti autostrada, tuneliai – puikios kokybės, už kelius galima susimokėti kortele. Vietiniai keliai taip pat buvo kokybiški. O ką jau kalbėti apie vaizdus pro langą važiuojant Adrijos jūros pakrante.

Kainos. Apgyvendinimo kainos birželio pabaigoje Kroatijos pajūryje – pakankamai draugiškos, be didesnių problemų galima susirasti apartamentus už 10 EUR žmogui. Kuro kainos – europietiškos. Brangiausia Kroatijoje valgyti restorane – todėl beveik visą laiką Kroatijoje maitinomės maistu, kurį atsivežėme iš Lietuvos.

Video. Kroatijos pajūris ir Dubrovnikas

Daugiau akimirkų iš Kroatijos:

 

Šiame bloge pasakojame penkių draugų kelionės po Vakarų Balkanų šalis (Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, Makedoniją, Serbiją) įspūdžius 2012 m. vasarą. Nesame žurnalistai, istorikai ar profesionalūs keliautojai – šiame bloge rašome tai, ką patyrėme ir tikimės, kad mūsų patirtys įkvėps ir dar bent keletą žmonių aplankyti šį įdomų Europos kampelį. Kviečiame skaityti, diskutuoti, klausti, (ne)sutikti su mūsų įžvalgomis ir dalintis savo įspūdžiais, tiems, kam teko ten pabuvoti. Skaitykite visus įrašus adresu: http://balkanai.krc.lt.

Scroll to top